Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič sako, kad Rusijai paskelbus dalinę mobilizaciją, Ukrainai kaip niekad reikalinga Vakarų pagalba.

Viešėdama Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kur jai trečiadienį įteikiamos garbės daktaro regalijos, Nobelio literatūros premijos laureatė sakė suprantanti, kad karas greitai nesibaigs ir dėl pačios rusų tautos, ilgą laiką maitintos propaganda, nusistatymo prieš Vakarus.

„Manau, kad karas tęsis toliau, ir mūsų, Vakarų, pagalba turi būti dar didesnė. Nes Rusija didelė valstybė. Ką reiškia mobilizacija, kokia tai yra daugybė žmonių. Ir nematyti, kad Rusijoje būtų įvykęs koks revoliucinis persilaužimas, kol kas to nematyti“, – žurnalistams Kaune sakė ji.

Buvo priversta pasitraukti

S. Aleksijevič dėl politinio persekiojimo nuo 2000-ųjų dešimtmetį gyveno Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, o po Baltarusijos autoritarinio lyderio Aliaksandro Lukašenkos perrinkimo į prezidento postą, kurio nepripažįsta Vakarai, ji 2020-aisiais vėl pasitraukė į Vokietiją.

„Aišku, labai gaila (kad turėjau pasitraukti – BNS). Bet man nėra sunkiau nei kitiems, juk daugiau nei pusė milijono baltarusių išvyko“, – žurnalistams sakė ji.

Klausiama, ar tiki, kad situacija Baltarusijoje pasikeis, ji sakė, jog autoritariniams režimams „laiko sustabdyti neįmanoma“.

„Aišku, tai bus, nes jie negali sustabdyti laiko. Jiems taip atrodo, diktatoriams, kad galima sustabdyti laiką. Bet laiko sustabdyti neįmanoma“, – kalbėjo S. Aleksijevič.

„Bet šiandien viskas priklauso nuo to, kas vyks Ukrainoje. Visi turime padėti Ukrainai, turime nugalėti Putiną“, – sakė ji.

„Rusija tarsi miega“

Rašytoja tvirtino, jog nėra recepto, kuris leistų pasikeisti ir Rusijos visuomenei, nes didelė jos dalis visiškai pasitiki savo vadovais dėl ilgus metus diegtos propagandos.

„Daug keliavau po Rusiją. Tauta tarsi miega, lyg jie būtų persotinti tos televizijos. Tai, ką žmonės kalba, tuo neįmanoma tikėti. Pamenu – bombarduoja Charkivą, šluoja nuo žemės, o moteris sako: taip, ten gyvena mano sesuo, jos namą subombardavo, bet aš vis tiek tikiu mūsų prezidentu“, – savo patirtis pasakojo S. Aleksijevič.

Anot jos, iškalbingi yra ir, pavyzdžiui, buriatų kilmės moters, ką tik palaidojusios savo sūnų, teiginiai, kuriuos Rusijoje fiksavo žiniasklaida.

„Žurnalistas klausa: už ką jis mirė? Ji sako: kitu atveju ukrainiečiai būtų prie mūsų sienų. Galite įsivaizduoti? Ką reikia padaryti su žmonėmis, kad jie taip kalbėtų. Putinas paklojo daug pinigų propagandai, jis tai padarė su tauta. Dabar viskas grįžta atgal, bet tai užtruks ilgai“, – tvirtino S. Aleksijevič.

VDU sakytoje kalboje ji prisiminė, kai bėgdama iš namų Minske nuo gresiančio arešto, ji sutiko daugybę baltarusių pabėgėlių, kurie turėjo viltį, jog netrukus grįš.

„Bet jau praėjo dveji metai, per šiuos dvejus metus prasidėjo karas Ukrainoje. Dabar bendrauju su dešimtimis ukrainiečių pabėgėlių. Aš pati esu pusiau ukrainietė, mano mama ukrainietė (...). Aš žaviuosi tuo, ką šie žmonės padarė šiame kare. Reikia pripažinti, kad visas pasaulis netikėjo, visiems atrodė, stebint tą daugybę tankų, kurie stovėjo pasienyje, kad Ukraina kris. Bet ji nekrito“, – kalbėjo ji.

S. Aleksijevič prisiminė, kaip rašydama knygą ji kalbėjosi su Sibire gyvenančiu senoliu, dirbusiu sovietiniame lageryje prie Irkutsko, kurio paklausus, už ką balsuos eiliniuose prezidento rinkimuose, jis atsakė – už Vladimirą Putiną.

„Paklausiau, kodėl už Putiną, jis atsakė – tik KGB gali įvesti tvarką šioje šalyje“, – kalbėjo ji.

„Jaučiamės kalti, kad kažko nepadarėme“

Pasak S. Aleksijevič, po Sovietų sąjungos žlugimo gimęs tikėjimas, kad ši gauta laisvė niekur nebedings, Rusijoje nepasitvirtino.

„Mes buvome labai naivūs. Nes jei žmogus visą gyvenimą buvo lageryje, išleistas už lagerio vartų jis neturi supratimo, kas yra ta laisvė, jis nežino, kaip ją kurti, iš ko ji susideda. Tai jautėsi iš žmonių pasakojimų“, – kalbėjo rašytoja.

Ji taip pat pasakojo apie susitikimą su Michailu Gorbačiovu, paskutiniuoju Sovietų Sąjungos vadovu, kelerius metus prieš jo mirtį. Rašytoja teigė jam pasakiusi: „Mes su jumis buvome laisvi tik tuos kelerius metus. Jis apsiverkė. Nes jis irgi jautė nusivylimą“.

Rašytoja tvirtino dar gerokai iki karo Rusijoje pastebėjusi eilinių žmonių neapykantą ukrainiečiams, o dėl teigiamų pasisakymų apie ukrainiečius jos esą netgi vos neišlaipino Maskvoje vežęs taksistas.

S. Aleksijevič tvirtino esanti įsitikinusi, jog kiekvienas, ar bent jau ji pati „jaučiamės kalti dėl to, kad mes kažko nepadarėme, kad visa tai negrįžtų, kad laisvės troškimas negrįžtų kaip fašizmas“.

Pelnė garbės daktaro vardą

VDU rektorius Juozas Augutis dėkojo „už viską, ką davėte žmogiškumui, ir mūsų šaliai bei universitetui“.

„Šiuo metu, žinoma, veikiausiai reikėtų linkėti taikos, laisvės ir demokratijos Baltarusijai, Ukrainai ir visam pasauliui. Jūs už tai kovojote, manau, kad sulauksime bendros pergalės“, – kalbėjo J. Augutis.

Rašytojai VDU garbės daktaro vardas suteiktas „už svarų indėlį dokumentinės grožinės literatūros, demokratijos ir žmogaus teisių stiprinimo srityse, teisingumo vertybių puoselėjimą“.

Rašytoja Kaune taip pat ketvirtadienį susitiks su visuomene, dalyvaudama knygų festivalio „Kauno literatūros savaitė“ rudens renginių cikle „Šetenių skaitymai“.

S. Aleksijevič rašė apie sovietmečio įvykius ir savosios kartos patirtis – karą Afganistane, Sovietų Sąjungos griūtį, Černobylio katastrofą ir jos padarinius, o pastaraisiais metais išgarsėjo kaip aktyvi Baltarusijos režimo kritikė. Jos knygos išverstos į daugiau nei 50 kalbų.