„Dviese“, cukraus matavimo juostelės. 2015 m.

SAKRUM IR PROFANUM III. ASMENINIS JĖZUS

2024-03-30 11:00
Klaipeda.diena.lt inf.

„Tu esi dykumoje. Panirk dykumon.“

(Ištrauka iš Paulo Coelho knygos „Alchemikas“)

7. Nepažįstamojo sugrįžimas

Aš vis dar stoviu prie ežero. Žvelgiu į baltas, snieguotas, neaprėpiamas platybes. Taip gera stovėti baltoje dykumoje... Prisimenu keistas Šventojo Rašto eilutes. Matydama šį neapsakomai didingą ir begalinį vaizdą, tiesiog nugrimztu į Dievo meilę: „[Kad] galėtumėte suvokti [...], koks yra plotis ir ilgis, ir gylis, ir aukštis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą...“ (Ef 3, 18–19). Tą pat akimirką prisimenu eilutę iš P. Coelho knygos „Alchemikas“: „Bet dykuma tokia neaprėpiama, horizontai tokie tolimi, kad kiekvienąkart pasijunti mažas ir gali tik tylėti.“

Mano mintis išblaško artėjanti figūra su šuneliu. Nepažįstamasis sparčiai bėga link manęs. „Smagu, kai matai rytais krosą bėgiojantį žmogų“, – pamanau. Pribėgęs prie manęs jis sugriauna mano įsivaizdavimą, nes atpažįstu jį. Prisiekiu: tądien tą žmogų sutikau dukart ir tai buvo tikras faktas, kurį galėčiau įrodyti. Sandalai ar nežemiškas, baltas dangus tėra mano pastebėjimas, kurį galbūt galėtum palaikyti fantazijomis. Bet šis atbėgantis žmogus tikrai buvo ir pribėgęs man pasakė štai ką:

– Ponia, aš jus pats prieš 10 minučių perspėjau, kad neliptumėte ant ledo, o ten, tolėliau, – jis rodo ranka, – tik kelis žingsnius su šuniuku pabandėme eiti ir įlūžome, – matau nuoširdžią žmogaus šypseną. – Štai dabar mano kojos šlapios, bėgu namo persirengti.

Tuo momentu aš nepajėgiau jam nieko atsakyti, tik žiūrėjau į iki kelių sušlapusį žmogų ir jo gailėjau.

Matant, kaip nubėgantis žmogus sparčiai tolsta nuo manęs, apima baisus pyktis: „Ir ką aš čia veikiu? Užuot bendravusi su gyvais žmonėmis, kalbuosi su kažkuo, ko galbūt visai nėra, kas galbūt net neegzistuoja. Kalbuosi čia su kažkokiu asmeniniu Jėzumi, kurį vaizduotėje susikuriu tokį, kokį noriu matyti.“ Vos žengusi kelis žingsnius, užkliūvu už kažkokio grumsto ar šaknies, ir tėškiuosi į minkštą sniegą.

8. Kryčio anatomija

Taip nukristi visai neskauda, aš beveik neužsigavau, bet rauda pagavo mano visą kūną, ir dvasinis skausmas prasiveržė į paviršių. „Ir kodėl gi aš čia verkiu, juk, palyginti, visai neskauda", – ignoruoju savo jausmus, nors giliai širdyje žinau, kad tai netiesa. Pastaruoju metu pastebėjau, kad nuo streso ar nemiegotų naktų pasidariau kažkokia nerangi, vis už kažko užkliūvu ir nukrentu kaip kokia mažvaikė. Kartais man atrodo, kad suaugusiems žmonėms nebūdinga kristi, užkliūti, paslysti ar susižeisti. Tikriausiai tik vaikams „leidžiama“ vaikščioti nubalnotais keliais ir alkūnėmis... Pamenu, kaip skaudžiai krisdavau nuo dviračio vaikystėje. Mano kūnas turi kažkokią keistą atmintį, jis prisimena viską, todėl pasakoja įvairias istorijas.

Labai panašiai nukritau ir tą kartą, kai buvo praėjusi vos savaitė po dukros ligos diagnozės nustatymo. Tada, palikus dukrą ligoninėje, skubėjau į darbą. Šaligatvio borteliai prie Kauno klinikinės ligoninės dar buvo visai nesutvarkyti, ir einant reikėjo žiūrėti, kur einu. Nukritau ant šaligatvio taip smarkiai, kad net nespėjau po savimi pakišti abiejų rankų, tik vieną delną, susiplėšiau pėdkelnes ir drabužius. Nusibrozdinau ir alkūnę, smarkiai degė delnai, perštėjo kelius, lėtai sunkėsi kraujo lašeliai.

Maniau, kad ir toliau galėsiu gyventi kaip anksčiau, gyvenimas tekės sena vaga, lyg nieko nebūtų atsitikę. Nors tą dieną persirengiau, susitvarsčiau kelius ir nuėjau į darbą, supratau, kad ilgainiui negalėsiu to darbo dirbti. Aš buvau mokytoja ir mačiau aplink save visiškai sveikus, klegančius ir gyvenimu besidžiaugiančius vaikus. Žinodama, kad mano vaikas dabar namie arba mokykloje, arba ligoninėje kovoja dėl išgyvenimo, badosi insulino švirkštais ir negali nerūpestingai juoktis, nebegalėjau iš visos širdies juoktis ir aš, tarsi kas būtų įsibrovęs į mano širdį ir pavogęs visus nerūpestingo džiaugsmo likučius.

Atrodo, kad tądien ir baigėsi dukros vaikystė, nors buvo ji dar tik šešerių... Negalėjau džiaugtis kartu su piešiančiais vaikais, ir jie labai greitai tą pajuto. Nenorėjau pavirsti besiskundžiančia, pernelyg rimtai į gyvenimą žvelgiančia mokytoja, kurių ir taip pilnos mūsų mokyklos, todėl turėjau palikti savo darbą. Pažįstu dar vieną suaugusį žmogų, kuriam irgi teko griuvinėti ir keltis: „Jėzus parpuola trečią kartą“ (ištrauka iš Kryžiaus kelio)

Iš atminties klodų mane pasiveja dar viena P. Coelho knygos „Alchemikas“ eilutė: „Įžengus dykumon, neįmanoma savo pėdomis grįžti atgal, telieka rūpintis, kaip kuo sėkmingiau varytis priekin.“

9. Nuopuolis

„Ar kalbėtume apie savo gyvenimą, ar apie savo plantaciją, mes bijome tik vieno dalyko – prarasti tai, ką turime. Tačiau ši baimė dingsta, kai suvokiame, kad mūsų istorija ir pasaulio istorija parašytos ta pačia Ranka“ („Alchemikas“).

Pribėgęs prie manęs šunelis laižo mano ašaras, gailiai inkščia, tarsi prašo manęs daugiau nebeverkti. Namie jis visada miega prie mano kojų, kai man liūdna, ir netgi moka dūsauti visai kaip žmogus. Aš vis dar klūpau, nukritusi į šaltą sniegą prie ežero, tarsi nejausčiau stingdančio šalčio, ir niekaip nepajėgiu atsikelti.

Prisimenu savo nelengvą paauglystę, sovietinio režimo pabaigos ir nepriklausomybės pradžios mokyklą maždaug 1989–1996 metais, patyčias mokykloje, nes jau tada buvau „prie meno“, o tokie vaikai tais laikais nebūdavo, švelniai tariant, itin populiarūs. Tuo laikotarpiu daugelis žmonių, nors Lietuva ir atgavo nepriklausomybę, jau buvo praradę tikėjimą gėriu ir grožiu, „ir tiesa ir šviesa“ iš mūsų himno, nes tas kažkada mums primestas ir dirbtinai pamėgtas melagingas propagandinis tikėjimas šviesiu rytojumi ir ateitimi staiga subliuško. Sunku buvo po to iš viso kuo nors patikėti.

Prisimenu keistus gatvių pavadinimus. Mano mama savo vaikystę ir jaunystę praleido Vievyje, Kosmonautų gatvėje, o štai mane ji augino Ateities gatvėje Druskininkuose, kur ir prabėgo mano paauglystė ir jaunystė. Kokia keista likimo ironija, kai, ilgai laukus šviesios ateities, ji ima ir neateina, o ateina eilinė, niekuo neypatinga ateitis, turinti savų, savojo laikmečio iššūkių.

Atsivėrusią tuštumą reikėjo kuo nors užpildyti, bet žmonėms iš viso niekuo daugiau nebesinorėjo tikėti, nei Dievu, nei kuo nors kitu. Galbūt jie jautėsi išduoti, nuskriausti buvusio laikmečio ir atsigauti, iš tikrųjų pajausti laisvę reikėjo laiko... Manau, kad tėvelių depresyvi tuštuma persidavė ir mums, vaikams. Aš tada nepritapdavau mokykloje, slapta nuo visų klasiokų klausydavausi „Depeche Mode“ (besikeičianti mada) dainų, galvodama, kad esu vienintelė tokia nelaiminga, nesuprasta ir nuskriausta paauglė pasaulyje. Niūrios, ilgesingai liūdnos, melancholiškos ir sarkastiškos dainos buvo pats tas, ko man tada ir reikėjo. Net negalėjau įsivaizduoti, kad po daugelio metų turėsiu dukrą, kurios gyvenimas, regis, bus dar didesnis iššūkių košmaras, nei buvo manasis. Bet vis tiek ryžtuosi prisiminti savo paauglystę, nes noriu geriau suprasti, kuo gyvena mano paaugę vaikai.

10. Ženklai

Suprantu, kad Dievas su manimi kalba kažkokiais man nesuprantamais ženklais, jis man juos vis rodo ir rodo, o aš niekaip negaliu jų iššifruoti ir suprasti. Dabar, kai po šešiolikos metų pertraukos antrą kartą perskaitau knygą „Alchemikas“, man atsiveria platesnis jos vaizdas.

Apstulbusi suprantu, kad praleidau viską, visus ženklus, kuriuos Dievas man bandė tada parodyti, ir dar neradau savojo lobio. Toje knygoje rašoma, kad kiekvienas turime įgyvendinti savo asmeninę legendą ir surasti savąjį lobį. Ir kokia gi viso to prasmė? „Gal to lobio iš viso net nėra, – galvodavau aš. – Gal lobius ir laimę gyvenime suranda tik visokie santjagai, alchemikai iš knygos „Alchemikas“.

Prieš kokius 16 metų, kai laukiausi savo dukrelės, man „Alchemikas“ atrodė eilinė knygiūkštė ir aš tikrai tikėjau, kad piramidės yra ne kas kita, kaip akmenų krūva, kad tokią piramidę kiekvienas gali pastatyti savo darže. Bet tada aš kažko iš šios knygelės išmokau. Aš jau tada žinojau, kad esama kažkokių ženklų, kurie kažką reiškia.

– Žinau, žinau, kad tai yra kažkoks ženklas, bet nežinau, ką jis reiškia, – sakau nuo ledo pareinantiems sandalams, vis dar klūpodama sniege. – Meldžiamasis, prašau, kalbėk suprantamiau. Parodyk galų gale man tai, ką turiu suprasti ir pamatyti, – sakau netekusi kantrybės ir visiškai praradusi viltį. Ir Dievas man RODO.

– Tu čia rimtai? „Depeche Mode“? Aš tokios muzikos jau seniausiai nebeklausau, – ištariu labai nustebusi. Dievas taikosi į mano širdį, nori paliesti mano tikėjimą ir jam nesvarbu, ar man šešiolika metų, ar keturiasdešimt šešeri. Jis mano, kad jauna ar pagyvenus – esu vienas ir tas pats žmogus. Ir, ko gero, jis teisus. Manau, kad jam kartais lengviau susikalbėti su vaikais ar paaugliais, nei diplomuotais, „kažkuo tapusiais“ ar „kažko pasiekusiais“ suaugusiais.

Tą dieną Jėzus man paskambina telefonu. Ausyse man pradeda skambėti seniai girdėta daina. Žieminės striukės kišenėje susirandu mobilųjį telefoną, norėdama ją prisiminti. Dainą greitai susirandu telefone, interneto platybėse. Šiame straipsnyje pateikiu šios dainos žodžius lietuvių ir anglų kalbomis. Kadangi neradau šios dainos oficialaus lietuviško vertimo, bijau pasiklysti vertime. Tekstą man padėjo išversti anglų kalbos mokytoja Rūta, kuriai iš visos širdies esu dėkinga.

11. Asmeninis Jėzus

Ištiesk ranką, paliesk tikėjimą.

Reach out, touch faith

Tavo asmeninis Jėzus,

Your own personal Jesus

Tasai, kuris išgirstų tavo maldas,

Someone to hear your prayers

Tasai, kuriam rūpi,

Someone who cares

Tavo asmeninis Jėzus,

Your own personal Jesus

Tasai, kuris išgirstų tavo maldas,

Someone to hear your prayers

Tasai, kuris yra ten, –

Someone who's there

Dar nepatirtas jausmas.

Feeling unknown

Ir tu esi visiškai vienas,

And you're all alone

Tik fizinis kūnas ir skeletas

Flesh and bone

Telefonu

By the telephone

Pakelk ragelį.

Lift up the receiver

Aš paversiu tave tikinčiuoju.

I'll make you a believer

Rinkis antrąją galimybę

Take second best

Išbandyk mane.

Put me to the test

Tai, kas guli tau ant širdies,

Things on your chest

Reikia išpažinti.

You need to confess

Aš perduosiu.

I will deliver

Tu žinai, kad esu atlaidus.

You know I'm a forgiver

Ištiesk ranką, paliesk tikėjimą.

Reach out, touch faith

Tai, kas guli tau ant širdies,

Things on your chest

Reikia išpažinti.

You need to confess

Aš perduosiu.

I will deliver

Tu žinai, kad esu atlaidus.

You know I'm a forgiver

Ištiesk ranką, paliesk tikėjimą.

Reach out, touch faith

Klausydama šių akordų, susidomėjusi skaitau dainos atsiradimo istoriją. Ironiška, bet tai daina, kuri iškelia idėją palaikyti žmones kaip neįmanomai tobulus stabus. Dainą įkvėpė Priscillos Presley knyga apie savo vyrą „Elvis ir aš“, kurioje ji iš tikrųjų apibūdino jį kaip Karalių, kaip savo asmeninį Jėzų. Šią dainą sukūrė grupės „Depeche Mode“ dainų autorius Martinas Gore'as.

„Tai daina apie tai, kad Jėzumi gali būti kažkas kitas, tas, kuris suteikia tau vilties ir rūpinasi, – viename interviu 1990 m. apie šią dainą sakė M. Gore'as. – Daina apie tai, kaip E. Presley buvo savo žmonai vyras ir parama, ir, kaip dažnai nutinka meilės santykiuose, kaip kiekvieno žmogaus širdis kažkaip tampa panaši į Dievo ar tam tikru būdu yra kaip Dievas. Mes vadiname tokias dieviškąsias dalis žmonėmis, bet niekas nėra tobulas ir tai nėra labai subalansuotas požiūris į ką nors. Ar ne?“

1990 m. „Asmeninis Jėzus“ buvo visų laikų perkamiausia „Warner music“ 12 colių vinilo singlas. „Depeche mode“ muzika ilgą laiką buvo stipriai paveikta amerikietiško bliuzo ir gospelo, o čia jie įžūliai perėmė evangelines metaforas. Taigi, daina gimsta M. Gore'ui kaip mintis, kad negalima žmogaus paversti Dievu, o štai šios grupės vokalistas joje įžvelgia dar vieną mintį, kurią ištransliuoja: Jėzaus negalima paversti preke. Jis įdeda skelbimą į laikraštį juodame kvadrato fone su baltu su užrašu: „Tavo asmeninis Jėzus“ ir telefono numeriu, kurį surinkęs galėdavai išklausyti šios dainos takelį. Tokiu būdu jis parodė visuomenei, kad kai kurios religinės organizacijos manipuliuoja nusivylusiais žmonėmis, lobdamos iš jų nelaimių ir skausmo. Daugelis žmonių įtarė, kad daina yra apie religijos komercializavimą – ypač JAV, kur evangelizuotojai per televiziją nuolat prašydavo piniginių aukų.

Iš tiesų Jėzus negali būti tas „second best“ (antras geriausias) ir išgelbėti. Mes galime būti tik per jį, nors kartais laikinai mus išgelbsti ir kitas žmogus. Pačiam dainininkui Gahanui tas laikotarpis yra vienas tamsiausių ir labiausiai kankinamų, nes skendo priklausomybėje nuo narkotikų. Tuo metu jis netgi atrodė kaip Jėzus, o šis jo įvaizdis kažkaip sukuria aštrią ironiją. Neabejotinai ši daina kažkaip veikė ir gydė jį patį. Praėjus aštuoniolikai metų jis taip apibūdino savo ir Dievo santykį: „Kalbant apie religiją, tai labai painu [...] Nežinau, kuo tikiu, bet žinau, kad jaučiu kažkokią aukštesnę galią, nes trūksta geresnių žodžių tam apibūdinti.“

Mums reikia pakelti vargšą nuo purvinos gatvės grindinio, suteikti prieglobstį gyvenimu nusivylusiam, palūžusiam draugui, kuris yra ne tik draugas, bet ir brolis.

Aš sutinku, kad Jėzus mus visus kažkaip paliečia labai asmeniškai, kad mums visiems reikia Asmeninio Jėzaus. To, „kuriam rūpi“, „kuris išgirstų tavo maldas“, ir kartais atrodo, kad kitas žmogus kažkaip gali mums jį atstoti, bet netiesa, kad mus gali išgelbėti, ar mūsų tuštumą užpildyti koks nors žmogus, ideologija ar politinė organizacija.

12. Jėzus ateina kaip narkomanas

2012 m. „Šiaurės Atėnuose“ randu Simonos Sideravičiūtės straipsnį pavadinimu: „Asmeninis Jėzus Kristus su cigarete tarp pirštų". Straipsnio pavadinimas šokiruoja, man užgniaužia kvapą. Kadangi esu pasiryžusi ieškoti Dievo profanum (pasaulietinėje) erdvėje, vis tiek perskaitau pirmąją pastraipą: „Jei turėčiau asmeninį Jėzų Kristų, jis daug rūkytų. Tarp pirštų nuolat smilktų cigaretė [...]. Neturėdamas nei tėvo, nei motinos, sėdėtų ant šaligatvio bortelio ir užvertęs galvą žiūrėtų į dangų."

Štai tada ir aš prisimenu šaligatvio bortelį prie klinikų, kur nukritau. Žinau, kad galbūt dabar jau jo nebėra, jis dailiai sutvarkytas ar pakeistas nauju. Bet ant jo vis dar sėdi mano asmeninis Jėzus ir žvelgia į žvaigždes. Mat jis visada greitai prisistato ir atsiranda ten, kur yra kenčiantis, pagalbos prašantis žmogus, arba ten, kur artimasis ištiesia pagalbos ranką.

Maždaug prieš dvidešimt metų, atvykęs į Pakutuvėnus, kunigas ir vienuolis Gediminas Numgaudis įkūrė bendruomenę gyvenimu nusivylusiems žmonėms. Straipsnyje „Bernardinuose“ (2007 m.) rašoma: „Jėzus yra pasakęs: ką padarėte vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man. Gal keistai skamba, bet Jėzus pas mane į Pakūtą ateina kaip narkomanas. Ir aš dėkoju Dievui už tuos žmones. Jie padeda man suprasti daugybę dalykų. Kartais pagalvoju, kad esu nevertas būti su tais žmonėmis, nes jų keitimasis – tai Dievo darbas, atliktas juose. Dievas ateina kaip tėvas, gelbėtojas, gydytojas.“

13. Pakelkite tą (ne)lemtą ragelį

Jums skambina Jėzus. Dėl Dievo meilės, pakelkite tą (ne)lemtą ragelį. Alio?

„Tiesiog atsiliepkite – ir jūs jau meldžiatės“, – apie maldą rašo australė benediktinė Hilda Scott.

Jėzus – tai vargšas, sėdintis ant šaligatvio bortelio, užvertęs galvą žiūrintis į dangų, ir narkomanas, ir alkoholikas, ir nusikaltėlis, ir puokštę priklausomybių turintis muzikantas, sunkia nepagydoma liga sergantis ligonis ir kitus žudantis nepatyręs jaunas karys, tu ir aš.

Jėzus Kristus yra tai, kas mes esame ir kas aplink mus. Mums tereikia „Lift up the receiver“ – pakelti ragelį, nes jis laukia. Mums reikia pakelti vargšą nuo purvinos gatvės grindinio, suteikti prieglobstį gyvenimu nusivylusiam, palūžusiam draugui, kuris yra ne tik draugas, bet ir brolis. Ištieskime ranką tikėjimui, ištieskime ranką artimui. Nesakykime: čia jau ir baigiasi mano ribos, mano kantrybė, mano gerumas... Nes gerumas – kaip ir Dievas – beribis.

Jėzus – tai dykuma, balta tyla ir vidinė tuštuma, kurios dažniausiai nenorime matyti ir kurią norime užpildyti visokiais materialiais daiktais, blizgučiais ir niekučiais. Tai Melchizedeko paveikslas knygoje „Alchemikas“, Urimas ir Tuminas, žėrintis auksas. Jis pasirodo visada, kai mes netenkame vilties: „Kartais ateinu kaip gera idėja, kaip gera išeitis iš sunkios padėties. Kitais kartais lemiamą akimirką viską pakreipiu taip, kad žmogui pasidarytų kiek lengviau. Ir panašiai... Bet dauguma žmonių to nepastebi“ („Alchemikas“).

Anksčiau, senais laikais, žmonės belsdavosi, kad jiems būtų atidaryta, nors jau tada Jėzus mėgdavo teleportuotis iš vienos vietos į kitą, ateiti pro užrakintas duris ar eiti kiaurai sienas. Šiais laikais yra mobilūs telefonai, tikriausiai jam patogiau yra paskambinti. Taigi, pakelkite ragelį, pakelkite tą (ne)lemtą ragelį...

14. Kur suklupai, ten tavo lobis

„Tą akimirką širdis [...] sušnabžda ausin: įsidėmėk vietą, kurioje verksi: ten esu aš, ten yra ir tavasis lobis“ („Alchemikas“).

Būnant prie ežero jau pasidarė kiek žvarboka. Dabar atidžiau imu stebėti, kodėl suklupau ir pargriuvau. Imu kasti. Nubraukusi nemažą puraus sniego sluoksnį randu kažkokį klaikiai spygliuotą krūmą.

– O dar sau sakiau, kad nieko čia nėra...“ – nustebusi sakau pati sau, nes apstulbusi suprantu, šiuo momentu jau žvelgianti į savąjį lobį...

Prisimenu amerikiečių vyskupo Roberto Barrono pamokslą apie raupsuotąjį Sirą Naamaną, kuriam duris į išgydymą atvėrė nuolankumas, o į nuolankumą – jo raupsai: „Taigi štai kokia yra pirmoji dvasinė pamoka: nesvarbu, kur esi, nesvarbu, kaip aukštai esi iškilęs, kaip visi tavimi žavisi, mes visi turime raupsų. Kiekvienas turime ką nors. Tai gali būti fizinis negalavimas, tai gali būti psichologinė kova, tai gali būti obsesija, tai gali būti priklausomybė. Tai gali būti sužeidimas, kurio negalime įveikti. Aš nežinau, kas tai yra. Šventasis Paulius vadino tai dygliu kūne. Kiekvienas turime tokį dyglį. Visi turime dyglių kūne. Yra kažkas, kas mus tiesiog vargina, kas nėra teisinga, kas norėtume, kad išnyktų. Tai štai kokia yra dvasinė pamoka: ne mūsų stiprybės, o silpnybės mus nuveda pas Dievą. Ten, kur suklupai, ten ir tavasis lobis.“

Dabar belieka į jį pažvelgti ir jį išsikasti. Bet pirmiausia reikia išrauti skausmo dyglį, kuris ir yra bilietas į mūsų lobį ir į laimę.

– Pasirodo, silpnybė ir stiprybė – tai kaip dvi monetos pusės, – apžiūrėdama savąjį auksą ištariu aš. – Silpnybė ir mūsų dyglys parodo, kur yra mūsų lobis.

15. Priežastis džiaugtis

Grįžau namo labai pavargusi ir sušalusi. Pradėjau trinti sužvarbusias rankas, kad jos bent kiek atšiltų. O tada, intensyviai kartojant tą veiksmą, trinti jas ėmiau jau iš džiaugsmo, nes tai, ką pamačiau, mane labai nustebino... Yra tokia vieta prie durų, kur mes paliekame išdžiūti savo šlapius nuo sniego batus ir šuns pavadėlį. Ten pat randu padžiautus visiškai šlapius sandalus. Staiga pagalvoju: „Kaip gerai, kad Jis čia apsigyveno. Kaip gerai, kad man pavyko prisijaukinti Dievą."

Knygoje „Alchemikas“ rašoma: „Kiekvienas laimingas žmogus širdyje nešiojasi Dievą“. Kad prisijaukintumėte Dievą, reikalingas pokalbis, kuris vadinamas malda. Kalbėti galima visaip: džiaugtis, bartis, liūdėti". O štai ką apie maldą sako Australijos vienuolė benediktinė Hilda Scott: „Nėra vieno būdo kvėpuoti ir nėra vieno būdo melstis. Neleiskite, kad jums būtų sakoma kitaip. Melskitės taip, kaip galite, o ne taip, kaip negalite: toks yra dykumos tėvų ir motinų patarimas. „Prisijunkite“ savo būdu. O Dievas iškart pamatys! Jis atskirs jūsų balsą nuo visų kitų. Galbūt viskas, ką darysi, tai kalbėsiesi su juo važiuodamas į darbą autobusu ar grįždamas namo. Nustebsite pamatę, kaip šis įprotis įaugs. Ir pajusite, kai Dievas norės kitokio pokalbio. Negirdėsite Dievo balso, bet tai nesvarbu. Tai smagumas, kuris mūsų laukia, kai pamatysime jį veidas į veidą. Šiuo metu svarbu, kad būtumėme „prisijungę“. Atminkite, kad kiekvienas iš mūsų atėjo į pasaulį su maldos DNR.“

16. Dėdė miegas

– Kai mieste nemiega niekas, atkeliauja dėdė miegas, – kartais pati sau dainuoju seną dainelę, kai negaliu užmigti.

Mums nesunku patikėti visokiausiais personažais iš pasakų, tikime dantukų peliuku, kažkokiomis fėjomis, įvairiomis partijomis ir ideologijomis – tik ne Dievu. Na ką gi, kad jums būtų lengviau, paverskime Dievą baltu debesėliu ar Dėde miegu...

Štai matau, kaip mūsų Viešpats it koks baltas debesėlis sklendžia tarp mūsų. Jis pabučiuoja mano vyrą į kaktą, kai šis miega pavargęs po darbų, ateina kaip gera idėja mano sūnui, kuris studijuoja architektūrą ir kuria įvairius projektus, ilgai tūno prie mano dukros, „miegančiosios gražuolės“, klausydamasis kaip ji įkvepia ir iškvepia, įkvepia ir iškvepia. Jis jau yra suskaičiavęs visas būsimas cukraus matavimo juosteles, visus plaukus ant jos galvos. Jis žino ir skaičių, kiek ji dar įkvėps ir iškvėps... Apžiūri neplautus puodus plautuvėje, girdžiu, kaip jis kartais vaikšto tarp puodų... Jis tarsi gerasis namų sergėtojas... O aš jį dažniausiai pastebiu kažkur besikerioblinantį ant namo stogo. Tie sniego šuorai, taip keistai krentantys žemyn... Tai jis, užlipęs ant stogo, rūpinasi, kad sniego našta stogui būtų ne per didelė, todėl, manau, kad paprasčiausiai jis ten jį stumdo. Jis pabučiuoja mums visiems miegantiems į kaktą, kvėpteli Šventosios Dvasios ir kiekvieną dieną klausosi, kaip mes milijardus kartų įkvepiame ir iškvepiame, įkvepiame ir iškvepiame.

...Ir kai susapnuoju sapną, matau ten pėdas, įspaustas sniege. Pasipiktinu, kad kai kur matau tik tik vieną eilę pėdų, o ne dvi. Priekaištauju Dievui, kodėl sunkiausiais gyvenimo momentais jo nebuvo šalia. O jis man atsako, kad visada buvo šalia, neleido man palūžti, įlūžti ir nuskęsti. O pėdos tik dvi, nes Jis mane tuokart nešė ant rankų.

Viktorija Voidogaitė knygoje „...Ir tarp puodų vaikšto Dievas“ irgi šį tą rašo apie sandalus ir basas kojas: „Plikas gyvenimas, visiškas pasitikėjimas Kūrėju. Plika meilė nueina iki galo! Basa širdimi paskui Jėzų Kristų.“