Knygos

Sartro pasirinkimai

Situacijos, į kurias pakliūva žmogus, dažnai primena spąstus. Kiekviena situacija – individuali ir kiekvienas turi ieškoti individualios išeities iš „savo“ būties spąstų. Ž. P. Sartras – žymus prancūzų filosofas, dramaturgas, romanų autorius ir, kaip kažkas teigė, ramybės drumstėjas – savo kūriniuose apeliuoja į kiekvieno žmogaus sąžinę, iš savo veikėjų reikalauja aktyvaus apsisprendimo ir aktyvių veiksmų.

Novelių rinkinys „Siena“ – vienas pirmųjų Sartro darbų, bet pats naujausias iš viso to, kas yra išversta į lietuvių kalbą („Nepalaidoti mirusieji“, „Žodžiai“, „Prie uždarų durų“. Beje, novelė „Siena“ jau buvo versta į lietuvių kalbą).

Pirmuosiuose kūriniuose – romane „Šleikštulys“, novelėse, dramoje „Musės“ – Sartras jau suformavo pagrindines filosofijos kategorijas ir mintis, kurias vėliau paskelbė savo didžiausiame filosofijos veikale „Būtis ir nebūtis“. Tačiau skaityti šią knygą, kalbu apie novelių rinkinį „Siena“, yra lengva, paprasta ir vietomis net truputėlį nuobodu. Nuobodu ta prasme, kad patenki į monotonišką, ramią gyvenimo tėkmę, labai primenančią savo paties ar pažįstamų gyvenimus. Lengva ir paprasta, nes rašytojas labai taupiai, atsargiai dėlioja mintis ir yra labai dėmesingas savo pasirenkamiems žodžiams. Jis pats kažkada yra rašęs, kad „atradęs žodyje pasaulį, aš ilgai laikiau žodį pasauliu“. Didis mąstytojas tikrai nesimėgauja savimi, savo išmanymu, savo talentu, bet dalijasi savo mintimis ir žodžiais su skaitytojais. Rašytojas nevengia natūralizmo, fiziologijos, bet dominuojanti pozicija teikiama protui, o ne jausmams (kaip teigia kritika, Sartro veikėjų veiksmų pagrindas yra ne charakteris, o „pažiūrų sistema“).

Novelių pavadinimai tiesiogiai asocijuojasi su egzistencializmo keliamais klausimais arba, kitaip tariant, atspindi tas ribines situacijas, į kurias anksčiau ar vėliau patekęs žmogus turi patirti metamorfozę (kaip novelėje „Viršininko vaikystė“) ir apsispręsti (kaip novelėje „Kambarys“ arba „Herostratas“ (reikšmę žr. „Tarptautinių žodžių žodyne“). Netgi tais atvejais, kai atrodo, jog viskas grįžo į savo vietas ir niekas iš esmės nepasikeitė (novelė „Intymumas“), tenka suvokti, jog taip nėra – apsisprendimas leidžia patirti dabar gyvenamo gyvenimo vertę ir suvokti save (t.y. žmogų) kaip kūrėją. Išties Ž. P. Sartro novelėse keliami klausimai yra svarbesni už atsakymus, kuriais bandytume į juos atsakyti...

„Reikėjo būtinai surasti tinkamus žodžius, kuriais būtų galima nusakyti savo nepaprastą atradimą. Jis lėtai ir atsargiai tarsi uždegtą žvakę pakėlė ranką prie kaktos, paskui valandėlę susikaupė, nugrimzdo į savo mintis it šventasis ir žodžiai atėjo savaime. Jis sumurmėjo: „AŠ TURIU TEISĘ!“ Teisę! Tai buvo kažkas panašaus į trikampius ir apskritimus: taip tobula, kad net neegzistavo, ir nors kaip stengėsi skriestuvu brėžti tūkstančius apskritimų, nepavyko nubrėžti nė vieno. ...> Liusjenas toks iš tikrųjų ir buvo: didžiulė įsipareigojimų ir teisių visuma. Jis ilgai manė, kad egzistuoja atsitiktinai, kad plaukia pasroviui: bet toji klaida radosi nuo pernelyg įtempto galvojimo. Dar gerokai prieš jo gimimą jam buvo paskirta vieta po saule Ferolyje. Jis jau buvo laukiamas kur kas anksčiau, nei įvyko jo tėvo vestuvės; į šį pasaulį jis atėjo tik užimti tos vietos. „Aš esu, - pagalvojo, - nes turiu teisę būti“. Ir turbūt pirmą kartą išvydo savo svaiginamą ir šlovingą likimą“ (p. 201-202).

Šią nemažą pastraipą leidau sau pacituoti, nes joje slypi skaidri egzistencijos prasmė, išties nenusakoma nei žodžiais, nei formomis, o netikėtai blykstelinti ir nušviečianti kiekvieną individualiai (po asmeninių „metamorfozių“).

Kodėl skaityti Sartrą? Nežinau (subrendęs skaitytojas – ne moksleivis, kuriam gali pakišti „Privalomos literatūros“ sąrašą).

Kodėl Sartro neskaityti? Kad, neduok Dieve, nesusimąstytum ir nepaklaustum: „O kam gi aš esu?“