Kažkur Lietuvoje, kažkur Šeduvoje, eilinio seniūnijos centro pakraštyje – vienas gražiausių pasaulio muziejų.
„Nieko nematėme, nieko nežinome, bet labai puikiai sutapo, kad tas paskelbimas tarp pasaulio geriausių sutapo su mūsų išvyka“, – pasakojo kaunietė Asta.
„Iš tikrųjų ir architektūra, ne tik pati žydų istorija, bet ir visa architektūra, kaip buvo statomas „Dingusio Štetlo“ muziejus, tai yra kažkas tokio“, – kalbėjo kaunietė Dovilė.
Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:
„Dingusio Štetlo“ komanda gal ir tikėjosi kažko panašaus į pasaulinį pripažinimą, bet pati tam esą specialiai nesiruošė, paraiškų pretenduoti neteikė, tad laimėjimas buvo panašus į griausmą iš giedro dangaus.
„Muziejaus architektas suomis Raineris pateikė paraišką į gražiausių pasaulio muziejų komisiją, Versalio prizą. Prieš keletą mėnesių dar ne spaudai gavome žinutę, kad esame atrinkti. Labai džiaugiamės, o toks apdovanojimas muziejui yra visumai ir muziejaus architektūrai, ir muziejų supančiam prisiminimų parkui, ir vidaus dizainui. Esame tarp gražiausių pasaulio muziejų ir esame vienintelis muziejus Baltijos šalyse, kuris yra gavęs tokį apdovanojimą. O šiemet Europoje tai vienintelis muziejus, kuris pateko į sąrašą“, – aiškino muziejaus komunikacijos vadovė Marija Dautartaitė.
Šeduvos „Dingęs Štetlas“ sąraše atsidūrė tarp septynių gražiausių pasaulio muziejų. Apie tai paskelbta prieš kelias dienas iškilmingoje ceremonijoje UNESCO būstinėje Paryžiuje.
Pasaulinis pripažinimas esą taip greitai atėjo už visos tarptautinės kūrėjų komandos darbą ir pastangas. „Dingęs Štetlas“ ekspertus domina toliau – kas žino, kas dar laukia?
„Tai yra labai rimtas pripažinimas, kokios kokybės yra projektas, muziejus. Tai vertina architektūros ekspertai, taip pat turėsime ir iš Versalio komisijos atstovus, kurie ir toliau vertins muziejų, gal ir kokį didesnį apdovanojimą gausime ateityje. Tai yra didžiulis pripažinimas bendro kūrybinio darbo, visų sričių profesionalų, kurie dirbo prie šito projekto“, – teigė M. Dautartaitė.
Bet visgi lemiamas žodis arba garsas apie „Dingusį Štetlą“ priklausė ir priklausys lankytojui, kuris jau dabar muziejuje praleidžia po kelias valandas ir sugrįžta vėl.
„Muziejaus gi nekūrėme sau, nekūrėme visos – aštuonios šalys ir 30 įmonių – muziejaus sau. Jį kūrėme lankytojui iš Lietuvos, svečiui iš užsienio“, – pasakojo muziejaus Edukacijos skyriaus vadovė dr. Jolanta Mickutė.
Per septynerius gyvavimo mėnesius muziejų aplankė maždaug 50 tūkst. žmonių. Geografija plati – net Australija, Naujoji Zelandija, Argentina, Čilė.
„Nukeliame žmones į tarpukarį, paskui į karo laikotarpį. Mums labai sunku suprasti, ką žmonės jautė, ką turėjo išgyventi, ką matė, kaip turėjo apsispręsti, ar trauktis, ar slėptis žydų atveju, ar turėjo likti gete, ar bandyti pabėgti iš jo ir kažkur slėptis. Duok, Dieve, kad niekada neturėtume išgyventi tokių dalykų. Todėl pasakojame apie labai sudėtingus dalykus ir kitiems reikia gido“, – aiškino dr. J. Mickutė.
„Versalio prizo komisija pasakė, kad tai tarsi miražas, vertinamas miestelio siluetas, kuris labai gražiai tarp lietuviškų pievų ir laukų atsiranda Šeduvos pakraštyje“, – sakė M. Dautartaitė.
Iki šiol muziejus lankytojams nemokamas, tik būtina iš anksto registruotis, nes žiūrovų srautai dideli. Dėmesį atkreipia net keli apsaugininkai. Jie esą labai reikšminga komandos ir muziejaus aptarnavimo kultūros dalis, kuri ne tik saugo ekspoziciją, bet, tarkime, lankytojams padeda susiorientuoti ypatingos architektūros statinyje arba, pavyzdžiui, gali parodyti, kur nuo kabliuko nusikabinti kėdutę ir su ja keliauti per visus aukštus.
Naujausi komentarai