Knygos

Šiek tiek kritikos kritikei

Po stulbinančios G. Dauguvietytės knygos “Perpetuum mobile“ sėkmės teatrologė I. Aleksaitė, savo knygą „Be grimo“ vadindama šelmiškais prisiminimais, matyt, irgi bando „suvilioti“ skaitytojus, žadėdama jiems gyvą, intriguojantį pasakojimą apie scenos žvaigždes...

Taigi, pajutusi, „kad atėjo metas atsigręžti atgalios ir prisiminti tuos veidus, žmones, artimus ir tolimus – artistus, režisierius, teatrologus“, I. Aleksaitė nusprendžia „atiduoti skolas“ tiems, apie kuriuos neparašė ar parašė „negerai“, o prieš mūsų akis nori apnuoginti teatrą, parodyti jį „be grimo“ (tokį, kokį matė pati). Net ir įvertindamas didelius I. Aleksaitės nuopelnus teatrui, pasijunti mažumėlę apgautas, kai supranti, jog teatrui vis dėlto skiriama tik pusė knygos. Pavadinimas „Mano gyvenimas ir teatras“ arba „Teatro vaidmuo mano šeimos gyvenime“ būtų gerokai tikslesnis, nes nemaža knygos dalis yra skirta autorės šeimos narių, artimųjų, pažįstamųjų gyvenimų aprašymams... Žinoma, kiekvienas nugyventas gyvenimas yra vertingas, bet patetika, praeities romantizavimas, tam tikra poza (štai kaip „kitoniškai“ buvau ir mąsčiau) erzina... Tiesa, vis gilyn pasinerdama į pasakojimą, I. Aleksaitė pamažu nusikrato nereikalingos retorikos ir bandymų kviestis Z. Fraidą savo praeities poelgiams paaiškinti - nepadoru taip atvirai muštis į aptariamų ir vertinamų asmenybių tarpą...

Bet daug kas toje knygoje ir džiugina. Ne, ji neužpildo teatro istorijos spragų. Kelių puslapių apimties pasakojimų apie vieną ar kitą teatralą netgi nepavadinsi portretu, o pačios autorės pasirinkta rami, „žaisminga“ pasakojimo intonacija tarsi specialiai „užglaisto“ įtampą, nuolat iškylančią tarp kuriančiojo ir vertinančiojo. Sakytum, kad visa nuslysta paviršiumi, vengiant gilesnių, o gal ir skaudesnių (kam nors) pastebėjimų. Tai knyga „ne iki galo“, nenuosekli, labai fragmentiška, bet šilta, nuoširdi – tai teatro eskizas, štrichai būsimiems teatro asmenybių portretams: „Susitikimai, pokalbiai su šiais kitos kartos ir epochos žmonėmis man tarsi turtino gyvenimo patirtį. Iš jų daug ko vertinga pasimokiau, nemažai ko patyriau. Tad tik eskiziškai aptardama tuos betarpiškus susitikimus, nekurdama išsamių Jų kūrybinių portretų, taip lyg ir atsidėkoju Jiems“ (P. 189).

Vienas įspūdingiausių susitikimų – pasimatymas su kontroversišku legendiniu režisieriumi J. Miltiniu, kurio „žvaigždžių valandos“ liudininke buvo knygos autorė. Koks jis – reikšmingų spektaklių „Komivojažieriaus mirtis“, „Ivanovas“, „Fizikai“ ar „Lauke už durų“ - režisierius: eruditas, rusiškai šnekantis su žemaitišku akcentu, aukštos „prabos“ kūrėjas ar pasipūtęs, kritikos nepakenčiantis menininkas, niekinęs publiką, mėgęs ją šokiruoti spektakliais, pastatytais pagal principą „tiapliap“ (anot I. Aleksaitės)?

Patrauklūs ir moteriškai jautriai vertinami trijų nepaprastai skirtingų draugių aktorių – Teofilijos Vaičiūnienės, Elenos Žalinkevičaitės ir Nelės Vosyliūtės – gyvenimų epizodai (pribloškianti N. Vosyliūtės, sulaukusios garbaus amžiaus ir jau nevaidinusios teatre, kasdienybė: kiekvieną dieną, išgėrusi kavos ir „apsitvarkiusi“, ji namuose „suvaidindavo“ Marijos vaidmenį – kiekvieną kartą jį tobulindama, gludindama ir atrasdama naujų niuansų – iš F. Šillerio tragedijos „Marija Stiuart“ (tą vaidmenį jai padovanojo vyras rež. B. Dauguvietis), prisimenamas koketiškasis P. Kubertavičius, galantiškasis S. Jukna ir „atiduodama duoklė“ įvairių Lietuvos miestų dramos teatrams – tarp jų ir Klaipėdos teatrui. Gražūs žodžiai skirti režisieriui P. Gaidžiui ir anuomet jaunam, gabiam kolektyvui, kurio pagrindą sudarė Kapsuko (dabar Marijampolės) dramos teatro aktoriai...

Ir vis dėlto - gal I. Aleksaitės teatras ir „be grimo“, bet tikrai „papudruotas“ (pro šelmystės ir pašmaikštavimų šydą skaitytojas mato žaismingą teatrą. Jautresnis skaitytojas galės susitikti ir su dramatiškuoju teatru).

Pasklaidyti verta – knyga „pagardinta“ šeimos ir įvairių susitikimų nuotraukomis. Ir paskaityti visai įdomu. O vienareikšmiškai įvertinti sunku, juk prisiminimai – žanras be rėmų.