ŠIMTMEČIŲ SENUMO DAIKTAIS KAŽKODĖL ŽAVIMĖS, O NAUJUS GREITAI PAVERČIAME ŠIUKŠLĖMIS

Šiukšlės, šlamštas yra tai, ką tiesiog išmetame, tačiau daugybę dalykų, kuriuos išmetame kaip nereikalingus, galima perdaryti ar panaudoti kaip medžiagą įvairiausiems objektams sukurti, sako inžinierius, kalvis ir atliekų dizaineris iš Suomijos Henrikas Enbomas. „Gyvename labai keistų pažiūrų ir keisto elgesio amžiuje, kai vertinga tik kažkas, kas tobula. Jei yra kad ir mažiausias netobulumas, viskas – daiktas pasmerktas šiukšlynui. Bet daiktus, kurie mus pasiekė per šimtmečius, vadiname antikvariniais. Žmonės jais žavisi, vertina kaip turinčius istoriją [...]. Būtent tai mes ir norime pakeisti pasitelkę atliekų dizainą“, – kalba jis.

H. Enbomo nuomone, mūsų problema, kad daiktų turime per daug, tad mums reikėtų ne kaupti, o jų atsikratyti: „Suomijoje vyksta tokie procesai, kai žmonės pradeda nuo nieko: atsisako visų savo daiktų ir įsigyja po vieną per dieną, ne daugiau. Pavyzdžiui, bėgama į parduotuvę nusipirkti kelnių, nes neturima nieko. Yra žmonių, turinčių šimtą daiktų, – jų nuostata, kad išgyventi reikia būtent su tiek. Taigi viską galima apsukti aukštyn kojomis – ne vargti nuo daiktų gausybės, o tiesiog būti laimingiems.“

– Koks įprastas žmonių santykis su šlamštu? O kas atliekos yra Jums?

– Šią dizaino kryptį pavadinome „atliekų dizainu“. Žinoma, tai – kontroversiškas pavadinimas. Mes tai žinome, ir mums tai patinka. Atliekos, šiukšlės, šlamštas yra kažkas, ką paprastai tiesiog išmetame. Mes norime įrodyti ir parodyti, kad daugybę dalykų, kuriuos žmonės išmeta kaip nereikalingus, galima perdaryti, atnaujinti ar panaudoti kaip medžiagą įvairiausiems objektams sukurti.

Aptikę nedidelį įbrėžimą ant kokio nors daikto, dažnai galvojame – štai ir viskas, jį reikia išmesti. Neturėtų taip būti. Toks mąstymo būdas labai keistas. Apskritai manau, kad mes gyvename labai keistų pažiūrų ir keisto elgesio amžiuje, kai vertinga tik kažkas, kas tobula. Jei yra kad ir mažiausias, subtiliausias, pažeidimas, netobulumas, viskas – daiktas pasmerktas šiukšlynui.

Bet jei pagalvotume apie daiktus, kurie mus pasiekė per šimtmečius, – juk juos vadiname antikvariniais. Žmonės jais žavisi, vertina kaip turinčius istoriją, sako „ak, jie atkeliavo iš ten ar ten, skaičiuoja pustrečio šimto metų“... O dabar staiga manome, kad viską turime mesti lauk, jei tik kažkas nepatinka. Būtent tai mes ir norime pakeisti pasitelkę atliekų dizainą.

– „Atliekų dizaineris“ tikrai neskamba labai patraukliai ar gražiai. Turbūt reikia drąsos vadintis atliekų dizaineriu?

– Ne, visai ne. Jaučiuosi taip pat patogiai vadindamas save ir šlamšto, šiukšlių dizaineriu.

– Kuo atliekų dizainas paremtas, išskyrus tai, kad kurdamas naudojate nereikalingus daiktus?

– Pati dizaino sąvoka reiškia, jog daiktai turi būti sukurti taip, kad žmonėms patiktų, kad žmonės jų norėtų. Ir tik vėliau suvoktų, kad jie – koks netikėtumas – padaryti iš antrinių žaliavų, iš atliekų. Bet kokiam dizaineriui medžiaga, iš kurios jis kuria, nėra pats svarbiausias dalykas – svarbiausia yra kuriamo objekto dizainas. Taigi, ir kurdami iš atliekų, visų pirma galvojame apie dizainą.

– Kokie yra tie objektai, kuriuos kuriate iš atliekų? Kokie Jums pačiam atrodo labiausiai vykę, kokie sužavėjo kitus?

– Patys geriausi, įsimintiniausi yra paprasti ir visai nedideli daiktai, pavyzdžiui, nedidelė lempa, atrodanti tarsi ančiukas Donaldas. Ją rodėme 2010 m. vykusioje dizaino parodoje „Habitare`s Eco“ – žmonėms labai patiko. Dažnai tokie daiktai – labai paprasti, galima juos pasidaryti ir patiems. Mes ir sakome, kad nebūtina daiktų pirkti, juos galima pasigaminti.

Kalbant apie daiktus, kurie man patinka, gaminame daug stalų, kėdžių. Pavyzdžiui, nusipirkome medžiagas, iš kurių buvo sukonstruotas paviljonas, pastatytas 2012 m., kai Helsinkis buvo pasaulio dizaino sostinė. Tai buvo apie 4 000 m2 dydžio konstrukcija, kurią mes įsigijome ir iš kurios dabar gaminame daugybę daiktų.

– Ar suomiai atliekų dizainą ir jo gaminius vertina, naudoja savo buityje? Ar tai vis dėlto daugiau meno objektas?

– Manau, tai vis dėlto lieka meno objektu, nors savo sukurtus objektus pristatome jau penktoje baldų dizaino parodoje „Habitare“. Pirma paroda 2011 m. sulaukė pusės tūkstančio žinučių žiniasklaidoje. Tai, žinoma, suteikė informacijos, sukėlė tam tikrą judėjimą, tačiau vis tiek atliekų dizainas nėra toks populiarus. Tarp dizainerių, jų bendruomenėje esame gana gerbiami, nors ir susiduriame su nuomone, kad valgome uogas nuo jų, dizainerių, torto.

– Turite omenyje, kad jiems nepatinka tai, ką darote?

– Tiesiog manoma, kad gamybai turėtų būti naudojamos naujos, modernios medžiagos, kad taip galima sukurti kažką ypatingo: pavyzdžiui, naudoti 3D spausdinimo technikas, nes tai dabar ant bangos ir pan. Aš tam nepritariu, manau, kad tai – kvailystė. Kai vieną dieną dizaineriai ateis ir pasakys, kaip sprendžia vandenis tvindančio plastiko problemą pasaulyje, tada bus galima užsiimti ir tokiais dalykais, kaip 3D dizainas. O kol kas, manau, kad tai – ne geras, bet kvailas mąstymo būdas.

– Minėjote požiūrį, kad tik tobuli daiktai yra gražūs, geri. Ar nemanote, kad tai – tiesiog dabartinė mūsų mentaliteto išraiška? Daiktus išmetame ir įsigyjame naujų, nes taip ir paprasčiau, ir dažnai pigiau, ir nereikalauja daug pastangų.

– Manau, priežastis ne vien ši. Esmė ir ta, kaip ir kiek daiktų šiandien gaminama: kiek jų gaminama tokių, kad negalėtume pataisyti, nepatvarių, gana greitai gendančių. Pavyzdys, kaip apkvailinti vartotojai, – elektros lemputė. Didžiosios elektros lempučių gamintojos pagal kartelinius susitarimus nusprendė, kad elektros lemputė gali veikti ne ilgiau kaip 1 000 valandų. Tad mes jas perkame ir perkame naujas. Kompanijos turėtų būti nubaustos didžiausiomis baudomis – kaip galima kažką gaminti būtent taip? Ir tai – tik vienas pavyzdys. Vien tam, kad pirktume naujus, gaminami nepatvarūs, nepataisomai sugendantys daiktai.

Kita vertus, per paskutinius 20–25 metus labai dramatiškai išaugo ir tebeauga galimybės gaminti daiktus. Taigi gaminama vis daugiau, daugiau ir daugiau, vis naujų, naujesnių ir dar naujesnių daiktų. O taip skatinamas ir troškimas turėti būtent naujausios laidos elektronikos prietaisus ir t. t. Ar mums tikrai viso to reikia? Ar mes tada laimingesni?

– Kai kurie mano, kad taip.

– Manau, kad tai toli nuo tiesos. Tiesą sakant, mūsų, gana pasiturinčių žmonių, palyginti su dauguma žemės gyventojų, problema ne ta, kad negalime daiktų įsigyti, bet kad jų turime per daug. Ko mums reikia? Didesnių sandėliukų ir garažų? Didesnių butų, kad galėtume visus tuos daiktus sutalpinti? Tačiau pertekliaus problema galėtų būti sprendžiama atvirkščiai – ne kaupiant, o atsikratant – štai, atiduosiu kam nors, kam to daikto labiau reikia. Bet ne, taip nebūna – negaliu to atiduoti, nes už tai mokėjau pinigus. Tai keistas mąstymo būdas.

– Koks galėtų būti alternatyvus sprendimas, kad gyventume tiek daug nevartodami?

– Mes turime 28 metų dukterį. Ji priklauso grupei žmonių, kurie daiktus vieni iš kitų skolinasi. Juk labai mažai daiktų, kurie mums reikalingi šimtu procentų ir visą laiką. Tiesą pasakius, nemanau, kad tokių apskritai yra.

– Gal dantų šepetėlis?

– Taip. Bet kitais atvejais... Pavyzdžiui, juk palapine nesinaudoji ja 365 dienas per metus. Galbūt dvi savaites. Taigi visą kitą laiką ji tik sandėliuojama ir užima vietą. Taip pat ir miegmaišis – naudojamės juo tik tada, kada iškeliaujame su palapinėmis. Yra tiek daug daiktų, kurių iš tikrųjų mums nereikia, bet galvojame, kad jų norime, jie suteikia iliuziją, kad kažkam priklausome, pavyzdžiui, aš priklausau iškylautojams.

– Gal tai susiję su didesniu savivertės jausmu, kai kažką turiu, kai nereikia skolintis?

– Manau, kad esi laimingesnis, jei neturi daug daiktų. Mes namuose turime gerokai per daug daiktų. Tam yra daug priežasčių. Miršta mūsų seneliai – jų daiktai atitenka mums. Tėvams kraustantis į mažesnius butus, jų daiktai keliauja pas mus. Mes abu su žmona buvome išsiskyrę, tad abu turėjome nemenką palikimą iš ankstesnių santuokų. Yra daugybė kelių, kaip pas mus atkeliauja, kaupiasi daiktai. Kartais apie juos net galvoti sunku, o ką jau kalbėti, kai esi jais apsikrovęs.

Tačiau būna ir priešingai – yra žmonių, pradedančių nuo nulio. Suomijoje vyksta tokie procesai, kai žmonės pradeda nuo nieko: atsisako visų savo daiktų ir įsigyja po vieną per dieną, ne daugiau. Taigi, pavyzdžiui, bėgama į parduotuvę nusipirkti kelnių, nes neturima nieko. Yra žmonių, turinčių šimtą daiktų, – jų nuostata, kad išgyventi reikia būtent su tiek. Taigi viską galima apsukti aukštyn kojomis – ne vargti nuo daiktų gausybės, o tiesiog būti laimingiems. Tai yra svarbiausias dalykas. Laimė ir meilė – dalykai, kurių negali nusipirkti, bet gali turėti.

– Kodėl daiktų perteklius mus skiria nuo laimės ir meilės?

– Mes turime labai turtingų draugų. Jie turi namų Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Karibuose, Šveicarijos Alpėse. Tada kyla daugybė problemų: reikia vykti ten, reikia – ten, ten yra problemų, bet nėra laiko, nors pasirūpinti būtina... Tai nėra laimė, nors turtų ir netrūksta.

– Jei galėtumėte pradėti nuo nulio – kokie būtų pirmi penki daiktai, kurių Jums reikėtų?

– Kelių drabužių ir įrankių. Ko žmogui reikėjo prieš porą šimtų metų? Dubens ir šaukšto, kad galėtų valgyti. O visi kiti dalykai... Jei batai dar pakenčiami ir juos dar galima avėti – gerai. Nebent reikia juos šiek tiek pataisyti, susiųsti. O jei visai susidėvi – tik tada reikia naujų. Bet jei dabar pasižiūrėtume , kiek batų turime. Ar mums jų reikia? Reikia, nes galvojame, kad esame laimingesni juos pirkdami.

Manome, kad mums reikia naujų batų, nes turimi juodi, ak, praėjusio sezono. O šį sezoną reikia avėti raudonus. Ir prasideda: reikia aukštakulnių, sportbačių, paplūdimio šlepečių... Taigi – jau penkios poros. Po kelerių metų – jau ir 25. Neišmetame jų, nes išmesti gaila, jie nei susidėvėję, nei suplyšę. Už juos mokėjome pinigus. O juk reikia dar ir aulinių – guminių ir odinių, aukštu kulnu ir žemakulnių.

Atliekų dizainas – nuostabus dalykas. Žinoma, kai kurie dalykai sukuriami gražūs, kai kurie – ne itin. Bet geroji atliekų dizaino dalis ta, kad, jei koks daiktas ir nepavyksta, gali neišgyventi – vis tiek tai buvo tik šiukšlės. Taigi nėra jokio didelio praradimo. Vienintelis praradimas – laikas ir pastangos, kurias įdėjai kurdamas.

– Ką sukurtumėte iš 25 porų batų?

– Nežinau... Man patinka lempos – būtų galima batus subetonuoti ir pagaminti batų lempos stovą. Tai turėtų atrodyti visai smagiai.