Prabilus apie cirką ne vienas mažiau su scenos menais susidūręs pažįstamas vis dar pasitikslina, ar „čia tas su meškutėmis“. Įdomu, ar tai tolimas, dar XIX a. netoli Vilniaus, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Smurgainyse, veikusios „Meškų akademijos“ aidas, ar efektyvus Kaune veikusio „Ąžuolyno meškučių cirko“ įdirbis

Kad ir kaip būtų, ši sąsaja – iš praeities, mat visai neseniai Seime buvo įregistruotas siūlymas uždrausti Lietuvoje vykstančiuose cirko pasirodymuose naudoti laukinius gyvūnus. Tokie draudimai jau galioja Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje bei dar daugiau nei 20-yje Europos šalių.

Trumpai apie istoriją

Dar Romos imperijos arenose pirmuosius žingsnius žirgų žingine žengęs cirkas viduramžiais tapo neatsiejama turgaus aikščių ir miestų gatvių pramoga, tačiau dar nebuvo toks, kurį daugiau ar mažiau pažįstame, o tik pavienių cirko menų numeriai, atliekami keliaujančių artistų. Toks, kokį šiandien vadiname tradiciniu, cirkas susiformavo XIX a. viduryje ir maždaug iki 1900 m. tapo visiems prieinama miestietiška pramoga, o ne vien atrakcija vaikams, kokiu dažnai laikomas dar ir šiandien. Metams bėgant iš gatvių ir aikščių cirkas persikėlė į specialius pastatus su apskrita arena ir pasipuošė sunkiomis minkštomis raudonomis užuolaidomis.

Pačioje XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje nuo tradicinio cirko ėmė atsiskirti nauja kryptis, vėliau pavadinta naujuoju cirku. Dalis cirko artistų ėmė siekti savo numeriais ne tik stulbinti publiką, bet ir kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, suteikti cirko menui prasmę ir emocinį turinį. Naujasis cirkas įprastus numerius ėmė pildyti psichologinėmis ir socialinėmis prasmėmis bei pasakoti istorijas, taip artėdamas prie šiuolaikinio teatro ir šokio. Šiais laikais vaidinti šapito (taip vadinamos cirko palapinės – red. past.) renkasi vos penktadalis trupių, o naujojo ir šiuolaikinio cirko spektaklius galima stebėti teatrų scenose, arenose, gatvėse ar net ekranuose.

Šiandien vietos po saule užtenka ir tradicijas puoselėjantiems klasikinio cirko paveldėtojams, ir naujojo cirko kūrėjams, ir šiuolaikinio cirko propaguotojams. Dalis cirko trupių aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Ko verti vien „Švedijos klounai be sienų“, keliaujantys po krizių ištiktas pasaulio šalis ir regionus! Lietuvoje vaikus ligoninėse lanko ir šypsenomis gydo „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje

Daliai Lietuvos publikos naujojo ar šiuolaikinio cirko terminai dar nėra iki galo aiškūs, tačiau jis jau sutraukia pilnutėles arenas (ar dar yra negirdėjusiųjų apie „Cirque du Soleil“?). Šiuolaikinį cirką nuo asociacijų su vaikiška pramoga kantriai siekia atskirti „Menų spaustuvė“, kuri jau daugiau nei dešimtmetį rugsėjo pradžioje naują sezoną pasitinka tarptautiniu festivaliu „Naujojo cirko savaitgalis“. Pastaraisiais metais bent kartą per sezoną šiuolaikinio cirko spektaklius gali pamatyti jau ne tik Vilniaus, bet ir Kauno bei Klaipėdos publika. Be to, galima pasidžiaugti daugeliui tikriausiai netikėtu faktu, kad Lietuva dėmesiu cirkui išsiskiria Baltijos šalyse, nes turime net du vien cirkui skirtus tarptautinius festivalius.

Festivalį „Cirkuliacija“ Kaune trečius metus rengiantis režisierius, teatro trupės „Teatronas“ vadovas Gildas Aleksa šiuolaikinio cirko situaciją Lietuvoje įvardija kaip „žemo starto stadiją“. Paklaustas, kuo jį traukia šiuolaikinis cirkas ir kodėl šovė mintis rengti dar vieną festivalį, G.Aleksa teigia pirmiausia kaip režisierius susižavėjęs cirko artistais: „Šiuolaikinio cirko atlikėjai – beribiai. Jie domisi viskuo ir nuolat plečia savo mentalinį ir fizinį (kartu ir kūrybinį) akiratį. Tai neapsakomai žavi. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad jiems režisierius nėra būtinas, todėl žaviuosi šiuo žanru kaip žiūrovas ir noriu jo daugiau matyti savo mieste ir šalyje, o tai pagrindinė priežastis, kodėl vyksta mūsų festivalis. Tokia patirtimi norisi dalytis, nepasilikti sau. Dabar be galo masina sužinoti, koks galėtų būti lietuviškas šiuolaikinis cirkas.“

G. Aleksai antrina ir festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovė Gintarė Masteikaitė. Kaip žaviausias cirko savybes ji įvardija fiziškumą, universalumą ir laisvę. „Tai meno forma, kuri sujungia visas scenos meno sritis. Šiuolaikinio cirko bendruomenė gyvena tikrai sunkiausiomis sąlygomis, lyginant su kitomis scenos meno bendruomenėmis, bet išlieka be galo draugiška, daugiakultūrė ir atvira“, – teigia G. Masteikaitė. Pasak jos, cirko ateitis Lietuvoje priklausys nuo to, ar po studijų užsienyje grįš profesionalais tapę lietuviai atlikėjai ir ar jiems pavyks padėti pamatus šiuolaikinio cirko mokyklai, ar prie šio proceso prisidės tradicinio cirko bendruomenė. Pasak festivalio vadovės, jau dabar matyti, kad šiuolaikinis cirkas sudomina vis daugiau teatro ir šiuolaikinio šokio profesionalų, o tai, pasak G. Masteikaitės, labai geras ženklas.

Pirmosios profesionalės

Festivalių vadovų viltis galima gana tiesiogiai sieti su dviem jaunomis, žaviomis merginomis, kurios cirko mokslus krimto užsienyje, o į šią vasarą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vykusį „Cirkuliacijos“ festivalį jau atvyko su spektakliais. Jos abi sutartinai teigia, kad cirkas nebuvęs sąmoningas pasirinkimas. Šiuolaikinio šokio studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi, vėliau Briuselyje metus klounados tarptautinėje teatro mokykloje LASSAAD pasimokiusi, o šiuo metu Philippe'o Gaulier tarptautinėje teatro-klounados mokykloje Paryžiuje studijuojanti Marija Baranauskaitė teigia, kad cirko nesirinko, o tiesiog daro tai, kas jai šiuo metu atrodo svarbu, reikalinga ir smagiausia: „Prieš kelerius metus įkvėpta organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ pakviestų lektorių iš užsienio, išvykau studijuoti klounados – fizinio teatro žanro, nes norėjau būti ten, kur galėčiau daug juoktis. Su tikrais cirko artistais, tiesą sakant, susidūriau atsitiktinai – apsigyvenusi su ESAC šiuolaikinio cirko mokyklos studentais. Taip, galima sakyti, beveik netyčia gimė ir mūsų trupė „Wet Kiss Company“ ir atsirado spektaklis COFFECLATCH, kurį šią vasarą rodėme ir Lietuvoje. Viskas buvo juokais, nes smagu, o po to kažkaip žiūri, kad tą tavo smagumą žmonės labai rimtai įvertina.“

Apie krypties pasirinkimą, kaip teigia, daug nemąstė ir jau dvi cirko mokyklas – Menų universitetą „Codarts“ Nyderlanduose ir vieną geriausių Europoje cirko mokyklų „Le Lido“ Prancūzijoje – baigusi Monika Neverauskaitė: „Cirkas mane patraukė tuo, kad jame galėjau surasti viską, kuo domėjausi iki tol: teatrą, šokį, muziką, sportą. Be to, tiksliai pati tuo metu nežinojau, kas yra šiuolaikinis cirkas, o man patinka išbandyti naujus dalykus, todėl ir pasiryžau. Nuoširdžiai norėjau daryti tai, kas man būtų gera ir įdomu.“

Skirtingose mokyklose skirtingas technikas studijavusios merginos kaip pagrindinę cirko studijų užsienyje vertybę įvardija laisvę. „Labiausiai džiaugiuosi, kad turėjau daug laiko praktikuotis, kaip nepamiršti nežiūrėti į save per daug rimtai, suprasti, kad didžiausias gyvenimo pagalbininkas yra žaidimas, o taisyklių kūrėjas esi tu, lieka tik išmokti pralaimėti, nes kiekviename pralaimėjime slypi dovana“, – studijų užsienyje atradimais dalijosi M. Baranauskaitė. Jai antrina ir M. Neverauskaitė – primena, kad didelė visuomenės dalis net neįsivaizduoja, kad egzistuoja cirko mokyklos ir universitetai. „Apie šiuolaikinio cirko studijas galiu pasakyti, kad jos gerokai skiriasi nuo kitų universitetinių studijų. Beveik visa mūsų veikla yra susijusi su fiziniu judėjimu. Kartais atrodo, kad esame didelėje vaikų žaidimo aikštelėje. Bet ten ne tik žaidimai vyksta. Tai daug energijos, fizinio darbo, disciplinos ir motyvacijos reikalaujanti profesija“, – teigia jaunoji artistė.

Nepaisant festivalių rengėjų vilčių, dar neaišku, ar mokslus baigusios cirko damos sugrįš patirtimi dalytis su kolegomis Lietuvoje, bet į cirko ateitį mūsų šalyje jos žvelgia  optimistiškai. Kaip teigia M.Neverauskaitė, šviesią ir gražią, ir pilną cirko: „Nes viskas yra cirkas!“

Tolesnei pažinčiai rekomenduojama: rugsėjo 5–10 d. apsilankyti „Naujojo cirko savaitgalyje“ Vilniuje, arba kitąmet nepraleisti „Cirkuliacijos“ renginių Kaune. 

Naujausio "37O" numerio ieškokite Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kavinėse, baruose, universitetuose ir kitose viešose erdvėse. Elektroninę žurnalo versiją ir rugpjūčio numerio straipsnius rasite www.370.diena.lt.