Šmaikščiai apie savižudybę

A.Paasilinna savo knyga „Grupinės savižudybės magija“ skaitytoją pakviečia į ilgą, spontanišką kelionę savižudžių autobusu.

Tai pažintis su Suomija, su suomių gyvenimais ir problemomis, kurios puikiai pažįstamos ir lietuviams, ir kitų tautų atstovams, nes, trumpai tariant, yra „bendražmogiškos“: godumas ir pavydas, alkoholizmas, bankrotas ir pašliję tarpusavio santykiai šeimoje, alinantis visuomenės mechanizmas, mylimo žmogaus netektis...

Plėtodamas mirties temą rašytojas išvengia pigaus lyrizmo į slogius dalykus žvelgdamas su humoru – kartais net makabrišku. Jis žaismingai ir realistiškai demaskuoja visuomenės skaudulius ir krizes, lyg ir nepaliekančias kitos išeities kaip tik nusižudyti. Pagrindiniais „Savižudžių grupės“ iniciatoriais tampa atsargos karininkas (pulkininkas) Hermanis Kempainenas ir bankrutavęs verslininkas (direktorius) Onis Relonenas, kurių pažintis – laimingas atsitiktinumas: tiesiog tą pačią dieną, tą pačią valandą ir toje pačioje daržinėje jie nusprendžia nusižudyti.

Knyga turėtų būti „aktuali“ lietuviams, kuriems, anot rašytojo ir mokslininko G. Beresnevičiaus, savižudybės „veiksmas“ tiesiog genuose. Skaitydami romaną regime, kokie artimi esame suomiams, kurie irgi yra užkoduoti likimo: “Slogutis sklando viršum nelaimėlės tautos, tūkstantmečiams pajungęs visus suomius, tad tautos siela niūri ir rimta. Nykulio gniaužtai tokie stiprūs, kad daugelis suomių mano mirtį esant vienintelę vaduotoją iš slogučio. Neviltis yra nuožmesnis priešas už Tarybų Sąjungą” (P.7).

Pats A. Paasilinna yra sakęs: „Esu „labai suomis“ ir tuo didžiuojuosi. Visa savo kūryba siekiu parodyti, kas yra suomiai. Kai kas juose man nepatinka: žmonės virsta alkoholikais ir praranda žmoniškąją vertę. Bet kalbu kvailiodamas – kas gi skaitys rimtai parašytą knygą apie savižudį ar mirtį“. „Mirties delegacija“ į kelionę per visą Suomiją pajuda nuo Girtežerio, į kurį, „pagal tradiciją“ įmetamas butelis su trečdaliu neišgerto alkoholio (apie šią „tradiciją“ plačiau žr. P.31) ir po daugelio nuotykių atsiranda Norvegijoje...

Reikėtų pripažinti, kad A. Paasilinnos knygos yra tinkamos įvairaus „išsilavinimo“ skaitytojui: jose daug veiksmo, gyvi ir ryškūs personažai, žavi netikėti siužeto vingiai ir ironiškas tragiško gyvenimo vertinimas. Vertinga ir tai, kad A. Paasilinna nemoralizuoja ir neprognozuoja, o žaismingai demaskuoja visuomenėje klestintį žiaurumą, abejingumą, „nenormalumą“... Bene patraukliausia, kad autorius, savo veikėjus ištempęs iš kasdienybės rutinos, iš schematizuoto gyvenimo, atveria jiems neribotos, gaivališkos laisvės horizontus, suteikia antrąją galimybę gyventi... Smagi, lakoniška laisvalaikio knyga, nesirungianti su literatūros „sunkiasvoriais“, bet kupina gyvenimiškos patirties.