Spektaklis „Tai ne tavo sapnas“: jungiama maištas, „Black Lives Matter“ ir A. Lukašenka | kl.lt

SPEKTAKLIS „TAI NE TAVO SAPNAS“: JUNGIAMA MAIŠTAS, „BLACK LIVES MATTER“ IR A. LUKAŠENKA

Šių metų festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ lietuviškoje programoje buvo gausu karantino metu gimusių ar jo įkvėptų jaunųjų kūrėjų darbų. Vienas tokių – tarp Belgijos ir Lietuvos gyvenančios ir kuriančios choreografės Vilmos Pitrinaitės monospektaklis „Tai ne tavo sapnas“.

Nepriklausomos šokio trupės „We cie“, kuri Lietuvoje vadinasi „Šokančio ruonio kompanija“ įkūrėja ir meno vadovė V.Pitrinaitė spektaklį „Tai ne tavo sapnas“ kūrė karantino metu, saviizoliacijoje, ir pirmiausia pristatė videoformatu. Dabar gyvai, priešais publiką, atliekamas monospektaklis įgavo naujų spalvų ir temų. Kūrėja teigia spektaklyje besigilinanti į maištininkės figūros interpretacijas ir siekianti perteikti prieštaravimo ir pasipriešinimo varomosiose jėgose slypinčią teigiamą kūrybinę energiją. Tam ji pasitelkia repo atlikėjos įvaizdį ir pastarųjų poros metų politinių (ir ne tik) aktualijų atgarsius. Scenoje V.Pitrinaitė gyvai jungia ne tik garso efektų pedalu įrašomus garsus ir tekstus, bet ir pasaulio aktualijas, tokias kaip „Black Lives Matter“ ir protestus prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą Baltarusijoje.

Pradėjusi nuo savo kambario ir jo ribų tyrinėjimo choreografė pereina prie teksto ir judesio junginių, vėliau – jų dekonstrukcijos. Jungdama „ką matau, tą apdainuoju“ principu konstruojamą ir repo stiliumi atliekamą tekstą su paprastomis judesio frazėmis, ji tarytum dekonstruoja ir vieno, ir kito atsiradimą. Tačiau čia pat tyrimas nutrūksta be išvadų ir prasideda nauja – maišto – tema, kuri taip aiškiau ir neapibendrinama. Kūryboje laisve ir atvirumu besiremiančios V.Pitrinaitės choreografiniams kūriniams būdingas ir šioks toks atsainumas, kuris šį kartą atsispindi ir spektaklio struktūroje, ir turinyje.

Tyrinėdama maišto temą V.Pitrinaitė savo spektaklyje, regis, iki galo persiima maišto dvasia ir ima priešintis viskam, taip pat ir spektaklio struktūros bei dramaturgijos vystymo dėsniams, loginiams ryšiams tarp pateikiamų asociacijų, motyvuotoms sąsajoms. Atlikėja, prabildama vis kitu balsu (ar judesiu), scenoje kuria savotišką daugiabalsę sutartinę, kuriai vis dėlto trūksta dermės. Nors V.Pitrinaitė geba bent dalį auditorijos pavergti tiesiog asmenine energija, šį kartą padrikų idėjų chaosui nustelbti vien jos, deja, neužteko.

Rekomenduojama kovojantiems prieš viską.

Nerekomenduojama mėgstantiems rišlumą.

Rašyti komentarą
Komentarai (3)

„Black Lives Matter“

iš kukujambos kalbos verčiasi: "Mama, aš lakūną myliu".

Dieve

koks prasčiokiškumas ir visiškas dvasingumo neturėjimas Mene

ydomu koki debilai ta slamsta

ziuri ????? tai kazkokio debilizmo kratinys....

SUSIJUSIOS NAUJIENOS