Liepos 14 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Didvyrių aikštė“ išvyks į vieną svarbiausių tarptautinių teatro festivalių Avinjone. Festivalio metu LNDT spektaklis, kurį režisavo Krystianas Lupa, bus parodytas šešis kartus.

Artėjant gastrolėms Prancūzijoje kviečiame susipažinti su į lietuvių kalbą išverstomis recenzijomis, pasirodžiusiomis po pavasarį vykusių „Didvyrių aikštės“ rodymų Varšuvoje.

„Didvyrių aikštę“ Lietuvos žiūrovai galės išvysti naujajame 77-ajame LNDT sezone. Nuo birželio 29 dienos prasidės tradicinė LNDT vasaros akcija, kurios metu žiūrovai kviečiami ruoštis rudens teatro sezonui ir bilietus įsigyti už specialią kainą.

Maciej Stroiński

Staigus Bernhardo puolimas

„Atrodo, kad šalyje Krystianas Lupa ieško, eksperimentuoja, atveria naujas duris, o užsienyje naudoja išmėgintas priemones“ (Jacek Wakar, Gazeta Prawna, 2016, balandžio 22). Mat taip pat atrodo. Štai „Didvyrių aikštė“. Pirmas veiksmas atrodo kaip „Giminių“[1], antras – kaip Peymano[2] „Didvyrių aikštės“ vidurys, trečias – kaip „Kirtimo“ pabaiga. Neblogai, tačiau vis dėlto pažįstama. Žinote? Tai pažiūrėkite. Gal Lietuvoje NEŽINO. Man, kaip ir kitiems, įspūdį paliko Valentinas Masalskis. Ar Lupa „patikrintas priemones naudoja“ tik užsienyje? Jei Bernhardas – liga, kaip jį kadaise pavadino, tai jam – Bernhardo recidyvas. Mutavęs į „angažuotą Bernhardą“. Dar viena naujiena – kad dauguma menininkų DARO POLITIKĄ. Tegul grįžta „Factory“[3] ir „Laukiamojo“[4] laikai, kai Lupa buvo laisvas nuo visuomeninių užsakymų, kai neturėjo būti tame pačiame pakete su Austrija ir sielvartu, kai būdavo važiuojama jo žiūrėti. Dabar dėl „mylimo rašytojo“ arba dėl „didžiosios prozos“ (kadaise Musilis, Dostojevskis, Brochas, Bulhakovas, netrukus – Kafka), žinoma, bus pagirtas.

P.S. Pažiūrėkite įėjimą į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Trys „Makbeto“ laumės atlieka „Valkirijų skrydį“.

Agnieszka Górnicka

Savižudžių išpažintis

Praeities šmėkla, sklandanti virš Thomo Bernhardo dramos herojų, grįžta pas juos kaip košmaras, iš kurio jie negali nubusti. Schusterių giminės atmintyje glūdi 1938 metų kovo įvykių prisiminimai, kai Vienos Didvyrių aikštėje Adolfas Hitleris kalbėjo jį sveikinančiai miniai ir paskelbė Austrijos prijungimą prie Trečiojo Reicho. Nusižudo jauniausias iš trijų brolių, Vienos žydų. Po penkiasdešimties metų gyvenimą savižudybe baigia profesorius Józefas Schusteris. Abu iššoka pro langą, iš kurio atsiveria vaizdas į didvyrių aikštę.

„Iš ryto pabundu ir suima baimė. Šiandien čia iš tikrųjų ne kitaip, kaip buvo trisdešimt aštuntaisiais. Dabar Vienoje nacių daugiau nei trisdešimt aštuntaisiais, pamatysi, visa tai geruoju nesibaigs, net nereikia itin aštraus proto, kad suprastum, dabar jie vėl ima lįsti iš visų plyšių, kurie per keturiasdešimt metų buvo užkamšyti“ [5].

Profesoriaus dukros žodžiai tiksliai aprašo gyvenimą paranojiškame pasaulyje, kurioje priešiškumas, neapykanta, nepasitenkinimas lemia vertybių hierarchiją ir žmonių santykius. Krystianui Lupai Bernhardo svarstymai apie austrų tautos būklę tampa giminę apnikusios psichozės – atminties ir istorijos fanatizmo – studija.

Monumentali scena vaizduoja tuščią mirusio profesoriaus butą, primena betoninį „Sapnų miesto“[6] bunkerį, apšviestą trijų aukštų langų. Bydermejeriški baldai, padengti polietileno plėvele, iškart primena scenografiją, pažįstamą iš „Ištrynimo“, „Giminių“ ar „Kirtimo“ – ankstesniųjų Bernhardo prozos adaptacijų. Pasieniu sustatytos dėžės su užrašais „Oxford“. Profesorius nusižudo prieš pat suplanuotą kelionę iš Austrijos į Didžiąją Britaniją. Spintoje dar pedantiškai sukabinti vyriški marškiniai, kampe – elegantiškų, išblizgintų batų poros. Nuo pirmųjų spektaklio akimirkų nebesančio Józefo Schusterio paveikslą kuria likusių herojų prisiminimai. Tai jie, prisimindami mirusįjį, nenorom tampa jo žodžių, minčių ir pažiūrų nešiotojais. Pirmajame veiksme režisierius ir autorius suteikia žodį Poniai Zittel (Eglė Gabrėnaitė) – profesoriaus šeimininkei. „Zittel buvo tėvo kūrinys“ – pasakys jo dukros. Moteris fanatiškai įsižiūrėjusi į savo šeimininko paveikslą, joje glūdi trikdantis „aklumas“, pamišimas, taip pat ir begalinė ištikimybė. „Marškiniai privalo būti išlyginti, net jei profesoriaus nebėra“, sako ji, automatiškai lankstydama velionio drabužius. Nuo pat pirmosios scenos pradžios jai draugiją palaiko Herta (Rasa Samuolytė) – jauna kambarinė, nebyli darbdavio mirties liudytoja. Jos sąmonėje kaskart iškyla ant grindinio ištiškusios Józefo galvos vaizdinys.

Antrame veiksme susipažįstame su Olga ir Anna (Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė) – suaugusiomis profesoriaus dukromis – bei jo broliu Robertu (Valentinas Masalskis). Laidotuvės, kurių metu susitinka visi giminės nariai, tampa galimybe pasikalbėti apie kylančią antisemitizmo bangą, kuri pasiekia Schusterių giminę. Kai antrojo veiksmo pabaigoje ant vieno lango pasirodo hebrajiški užrašai, virstantys maceva – antkapine žydiška stela, suvokiame, kad tiesiogine tragedijos priežastimi, prakeiksmu ir stigma, sąlygojusia jo pamišimą, tapo būtent profesoriaus kilmė. Jei pirmasis veiksmas yra išplėtotas ponios Zittel monologas, antrojoje spektaklio dalyje skamba kartėlio pritvinkęs besąlygiškų nuomonių Roberto balsas:

„Mano galva visa austrų tauta seniai būtų turėjusi nusižudyti <...> Nieko daugiau šiai vargšei nesubrendusiai tautai ir neliko kaip teatras. Ir pati Austrija ne kas kita kaip scena, kurioje viskas pakrikę, sutrūniję ir sunykę, pati savęs nekenčianti šešių su puse milijono likimo valiai paliktų statistų armija, šeši su puse milijono debilų ir pasiutėlių, be perstojo visa gerkle besišaukiančių režisieriaus“[7].

Bernhardo žodžiai kritiškai ir besąlygiškai vertina austrų visuomenės – vyriausybės, bažnyčios, kultūros, švietimo – būklę, žmonių abejingumą ir neveiklumą. Panieka ir pasibjaurėjimas, su kuriais Schusteris vertina padėtį šalyje, kaip apsako valstybės funkcionavimo netikslumus, skambėjo stulbinamai aktualiai politinės situacijos Lenkijoje atžvilgiu. Antivyriausybiniai monologai, prisodrinti karčios ironijos ir pašaipos, sulaukė gyvos ir pritariančios Varšuvos žiūrovų reakcijos.

„Didvyrių aikštė“ parašyta 1988 metais, pastatyta Miesto teatre (Burgtheater) Vienoje penkiasdešimtųjų Austrijos anšliuso metinių proga, tuomet sulaukė visuomenės pasipiktinimo ir pilietiško pasipriešinimo. Nors Krystianas Lupa žingsnis po žingsnio atveria priklausomybės savo šalies istorijai pragaro ir meno viziją. Su austrų dramaturgo žodžių pagalba jis vėl kuria savo teatro traktatą.

„Ir nuo šitų siaubūnų mano brolis bėgo ir slėpėsi pas Kleistą, Gėtę, Kafką, bet negalì visą gyvenimą slapstytis literatūroje ir muzikoje, ateina laikas, kai darosi nebeįmanoma, tada ko gero lieka tik nusižudyti“[8].

Kai scenoje pasigirsta šie žodžiai, ant galinės sienos išryškėja tuščios teatro salės vaizdas. Salės, kuri užpildoma tų, kurie kasvakar kartu su režisieriumi ir aktoriais glaudžiasi teatre, slėpdamiesi nuo savo pačių pabaisų.

Paskutinėje scenoje pasirodo ilgai laukta mirusio profesoriaus žmona. Gedulingos vakarienės metu veikėjų kalbas užgožia vis augančių garsų ir šūksnių kakofonija, iš kurios girdisi Adolfo Hitlerio balsas. Tarp tamsoje panirusių figūrų lieka apšviestas ponios Schuster veidas. Profesoriaus žmonos, kuri galvoje girdi „šūksnius iš Didvyrių aikštės“, psichozės vizualizacija – nerimastingas ir gražus sceninis vaizdinys. Paveikslas, kurio kulminacija tampa eižėjantis langas, suskylantis į šimtus mažų stiklo šipulių.

Nors Lupos „Didvyrių aikštę“ valdo laisvas ir miegūstas nenutrūkstamo laiko ritmas, spektaklio įtampą kuria gyvas ir sąmojingas Bernhardo dramos tekstas. Tarp Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorių išsiskiria Eglė Gabrėnaitė, Valentinas Masalskis ir Viktorija Kuodytė. Aktorių monologams antrino nerimastinga ambientinė Bogumiło Misalo muzika ir tapybiškos vaizdo projekcijos, rodančios Vienos ir Vilniaus panoramas.

„Kiekvieno rašytojo kūrinyje glūdi slapta pasakojimo istorijos vizija, IDĖJA to, kas yra pats kūrinys“. Perkeliant Milano Kunderos žodžius į teatro aplinką, galima pasakyti: kiekvieno režisieriaus spektakliuose slypi IDĖJA to, kas yra teatras. Krystiano Lupos teatro idėja dar kartą išryškėjo su visišku nuoseklumu.

Jan Bończa-Szabłowski

Krystianas Lupa apie politinės klasės žlugimą

Šiemetiniai Varšuvos teatro susitikimai prasidėjo galingai.

Bernhardo „Didvyrių aikštė“, kurią pastatė Krystianas Lupa, dar prieš premjerą buvo pripažintas vienu svarbiausių meninių sezono įvykių, o jos parodymas Varšuvos teatro susitikimuose buvo proga įsitikinti, kad tai puikus kūrinys.

Audronis Liuga, Lietuvos nacionalinio teatro meno vadovas, pripažino, kad bendradarbiavimas su Krystianu Lupa Lietuvai buvo nepaprastai novatoriškas, apvalantis įvykis. Lenkijoje dėl šio menininko kūrybos svarbos nieko nereikia įtikinėti, o Thomo Bernhardo kūryba joje užima ypatingą vietą. Galbūt pirmą kartą, sprendžiant pagal žiūrovų reakcijas, Lupos spektaklis kelia tokias stiprias politines asociacijas. Ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Austrijoje ši drama sukėlė skandalą.

Ji buvo pabaigta 1988 metais, taigi praėjus pusei amžiaus nuo to, kai  Hitleris jį sveikinančiai miniai paskelbė apie Austrijos aneksiją. Didvyrių aikštė – būtent ta vieta, kur tai įvyko. Prie jos gyvena pasakojimo veikėjai – žydų Schusterių šeima. Po Hitlerio pasirodymo jauniausias Schusteris protestuodamas nusižudė. Tada likę broliai Józefas ir Robertas išvyko į Angliją, į Oksfordą ir Kembridžą. Tačiau nesugebėjo rasti sau vietos, taigi po daugelio metų grįžo į Austriją. Situacija tarytum pasikeitė, tačiau jie nuolat pasąmonėje tebegirdi praeities balsus. Su istorija nebuvo atsiskaityta. Vyresnysis brolis, Józefas, nusprendžia grįžti į Oksfordą, tačiau likus dienai iki išvykimo iššoka pro langą.

Trys pasakojimo veiksmai – tai trys profesoriaus savižudžio asmenybės paveikslai. Pirmasis – šeimininkės, ponios Zittel (Eglė Gabrėnaitė) monologas. Lygindama baltinius, ji kalba apie profesorių kaip pedantą su nepriekaištingomis manieromis, tvarkos ir disciplinos šalininką. Kitame susipažįstame su jo broliu Robertu. Tai asmenybė, kurios nihilizmas, gilus pesimizmas, sąmoningas tingėjimas, karti ironija žadina tiek pat atijautos, kiek supratimo. Valentinas Masalskis jį vaidina taip įtikinamai, kad esame pasiruošę atleisti jam gyvenimišką pasyvumą. Kartėlio pritvinkęs filosofijos profesorius šiam pasyvumui randa paaiškinimą trečiajame paveiksle. Kai pasakoja apie žlungančią politinę klasę, apie kanclerį, kuris yra bevalė marionetė, bei premjerą, „tokį buką, kad nesugeba užbaigti sakinio“. Taip pat pasakoja apie tai, kad turime rinktis tarp juodų ir raudonų kiaulių.

Lupos spektaklis tiesiog hipnotizuojas. Ilgi Bernhardo monologai plaukia neskubėdami, jų klausomasi labai susikaupus. Kalbos apie susikompromitavusį elitą, silpną ir bejėgišką prievartos atžvilgiu visuomenę – retai sutinkama Lupos kūryboje tokia stipri išpažintis, susijusi su dabartinėmis realijoms, kaip pasirodė, ne tik lietuviškomis.

Daugiau kritikų atsiliepimų galite perskaityti čia.