Stebuklas, vardu Ovenas

Romanu „Malda už Oveną Minį“ J. Irvingas peršoka savo paties iškeltą romano „kokybės“ kartelę: sumaniai ir saikingai naudodamas „geram“ šiuolaikiniam romanui būdingą dekonstrukciją, jis neišsižada nei istorinio laiko, nei įtempto siužeto ir „veiksmo stygos“ (kaip pasakytų V. Kubilius), nei paties pasakojimo, teigiančio nuolatinę kaitą ir siekiančio sugestyvumo, nei gyvų, pilnakraujų (tegu ir „labai“ antraeilių) personažų, nei „paprastumo“ (kiekvienam skaitytojui), nei galimybės „įžvelgti“ (kokiam nors parulskiui).

Džonas Vilraitas (knygos pasakotojas), Tabita Vilrait (Džono motina), maištingoji „viliokė Estera“ ir visi kiti, bent akimirkai susitikę su Ovenu, tarsi paženklinami likimo ženklu, tampa savotiškai priklausomi nuo atminties, nuolat „gaivinančios“ Oveną Minį.

Pats Ovenas Minis įdomus tuo, kad nėra fiziškai patrauklus, betgi imponuoja - jis toli gražu ne žaliūkas, atvirkščiai, lengvutis mažaūgis, kurį prieš pamokas iš rankų į rankas mėto klasės „draugai ir draugės“ ir tuo pat metu “kūnas”, kurį nori paliesti brandžios moterys; jis yra BALSAS (studijų metais tokiu pseudonimu jis pasirašinėjo Akademijos leidžiamame laikraštyje „Kapas“), kuris visus kraupina, verčia įsitempti, kuris gąsdina ir gali tapti įdomiu tyrinėjimų objektu (pvz., kodėl jis (balsas) nemutavo); jis yra vedlys, mokytojas, idėjinis vadas, „rakštis subinėj“ – nelygu su kuo bendrauja. Jis žino keletą dalykų, kuriuos žinodamas eilinis „žemės keleivis“ tikriausiai išprotėtų...

Oveno Minio gyvenime nėra atsitiktinumų – visame kame jis mato priežastingumą: neatsitiktinai jo balsas spigus; neatsitiktinai jis Džoną priverčia taip atkakliai mokytis to kvailo „dėjimo“ į krepšį; neatsitiktinai savo pranašiškame sapne jis atkakliai šalia savęs regi Džoną, nors po to, kai pastarajam nupjauna pirštą, sapnas turėjo pasikeisti... Kitų gyvenimuose jis irgi regi prasmę, regi ryšius, siejančius skirtingus žmones, įvykius ir pats yra RYŠYS. Jis „absoliučiai tikintis“, neeilinių gabumų ir nepaprastai perspektyvus. Tai kodėl už jį kalbama malda? Neatimsiu malonumo dar skaitysiantiems romaną.

Kurdamas iškart kelių veikėjų likimus, leisdamas savo romano pasaulio žmonėms ieškoti dievo, prasmės, tikros draugystės, meilės, J. Irvingas prieš skaitytoją atveria nepaprastai margą Amerikos kasdienio gyvenimo panoramą („juokingus“ kalėdinius spektaklius – būtiną švenčių atributą, bukinančias televizijos programas, šeimyninio gyvenimo scenas ir pan.), vertina istorinius ir politinius įvykius, keitusius ir eilinio amerikiečio, ir vietnamiečio likimus. Knygoje nestinga nei humoro, nei žaismės, nei lengvo komizmo, nei dramatizmo, kuris skleidžiasi labai palengva - eilutė po eilutės, įvykis po įvykio.

Net paties J. Irvingo knygų kontekste šis romanas – neeilinis...