Knygos

“Storas sąsiuvinis”

Agotos Kristof knyga „Storas sąsiuvinis“ perskaitoma vienu ypu. Knygos apimtis – daugiau nei keturi šimtai puslapių, bet siužeto intriga tokia stipri, o stilius toks nepriekaištingas, kad skaitytojo susidomėjimas ne tik kad nemažėja, bet netgi auga su kiekvienu perskaitytu puslapiu.

Tą akimirką, kai rašytoja padeda paskutinį tašką, gali verkti iš susijaudinimo, gali tylėti, gali sėdėti be amo ir jausti širdyje tuštumą, kad ta istorija baigėsi ir baigėsi būtent taip...

„Storas sąsiuvinis“ – romanų trilogija („Storas sąsiuvinis“ (1986), „Įrodymas“ (1988), „Trečias melas“ (1991), pribloškusi pasaulį, kuris ją pavadino „negailestingiausia praėjusio šimtmečio knyga“. Man tą knygą norisi pastatyti šalia G. Graso romano „Skardinis būgnelis“. Nesiimsiu spręsti, ar „Storo sąsiuvinio“ parašymą galėjo paveikti „Skardinis būgnelis“, bet sunkiai nusakomas (ir stipriai jaučiamas) panašumas sieja abi šias knygas – gal veiksmas, besivystantis žmonių likimus „laužančiame“ karo fone, gal neįprasti veikėjai, darantys netikėčiausius sprendimus ir pasirinkimus... Beje, knygoje neįdomių veikėjų nėra – kiekvienas sutiktas personažas pasirodo su visomis savo keistenybėmis ir iškrypimais (svetimšalis karininkas – mazochistas ir seksualinis iškrypėlis; Kiškio Lūpa – fiziškai bjauri, elgetaujanti, vagianti ir „žaidžianti“ paauglė, kuri mirė „negyvai užmylėta“; Matiašas – neįgalus berniukas, apdovanotas nepaprastu mąstymu...).

Pirmajame romane broliai dvyniai Lukas ir Klausas į mažą pasienio miestelį atvyksta iš karo nualinto „Didžiojo Miesto“ (sostinės) pas senelę, kurią miestelio gyventojai vadina „Ragana“, ir tiki, kad ji yra nunuodijusi savo vyrą. Jie (broliai) išgyvena (ir dar kitiems padeda išlikti) netikėčiausiais pratimais lavindami savo kūną ir sielą. Jų darnus „veikimas“, solidarumas, originalumas ir pribloškiančiai sveikas požiūris į gyvenimą priverčia tapti skaitytoją bendrininku, nematomu „trečiuoju“, kuris irgi sunkiai išgyvena brolių išsiskyrimą, kuris irgi išgyvena vienatvės baimę ir tuštumą, atsivėrusią netekus pusės savęs – romane „Įrodymas“ skaitytojui suteikiama teisė „žinoti“ tik vieno iš brolių gyvenimą „juodais švininio režimo metais“. Mes keliaujam su Luku. Mes nežinom, kur yra Klausas...

Trečią istoriją „pasakoja“ Klausas. Tragišką ir žiaurią istoriją. Netikėtą ir per žiaurią žinoti. Pagaliau suvoki, kad knygos viršelyje pateikta citata yra absoliučiai teisinga – „kažkuriuo metu istorija kaip tik dėl tos tiesos pasidaro nepakeliama“ ir tada tiesiog būtina „viską grąžinti ir įvykius aprašinėti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip norėtum, kad būtų buvę...“

„Trečiojo melo“ pasakotojas Klausas klausia: „ ...> gal jau atėjo laikas atmerkti akis ir pamatyti tiesą? Bet tuomet tiesa tebūtų dar vienas melas, nes „knyga, kad ir labai liūdna, negali būti tokia liūdna kaip gyvenimas“. Autorė leidžia skaitytojui pasirinkti labiausiai patinkančią istorijos versiją...