Knygos

Švelniaplunksnė beprasmybė

Taip jau atsitiko, kad pastarosiomis dienomis į rankas pakliūdavo tik „šiaip sau“, „vidutiniškos“ arba išvis prastos knygos. Jei N. Ammaniti „Aš nebijau“ ir B. Aubert „Keturi daktaro Marčo sūnūs“ dar pakenčiami vakaro skaitiniai, tai J. Skablauskaitės romanas „Septyniadangė erdvė“ – reto brandumo beskonybės pavyzdys - gali būti skaitomas tik literatūros „mazochistų“.

J. Skablauskaitė literatūroje toli gražu ne naujokė – jos kraityje septynios knygos (ne tik prozos, bet ir poezijos. Būtent kaip poetė J. S. ir debiutavo), pagal dvi iš jų („Tik šviesūs paukščiai naktyje“ ir „Liūnsargių moteris“) režisierius A. Puipa yra sukūręs kino filmus „Žuvies diena“ ir „Žaibo nušviesti“. Tai kodėl rašytojos, kuri, anot leidėjų, „meistriškai atlieka burtininkės vaidmenį“ lietuvių literatūroje, romanas bent man atrodo siaubingai prastas?

Kūrinio „perkrova“ prasideda nuo pavadinimo „Septyniadangė erdvė“, o paskui jau be jokio saiko švaistomasi viskuo: naujadarais, palyginimais, mistifikuotais personažais, spalvomis, fantasmagoriškais vaizdais, iš skirtingų pasaulio mitologijų „traukiamais“ dievais, simboliais; paranormaliais reiškiniais, pavardėmis, religijomis ir t.t. Veikėjai miega priplėkusiuose skuduruose arba kruvinoje mėsoje (tai, pasirodo, labai padeda išsaugoti jaunystę); pasimėgaudami vienas kitą kankina ir po to apsivemia, juos nuolat „ištinka“ metamorfozės; vaizdas regimas lyg sugedusio televizoriaus ekrane... Romanas amorfiškas ir „sapniškas“, ramstomas pojūčiais ir visiškai betikslis; nėra jokio konkretaus veiksmo, jokio konkretaus siužeto, jokių ryškių charakterių – ir net ne tai yra romano trūkumas.

Anot V. Daujotytės, „pernelyg ieškoma to, kas būtų neįprasta, keistuoliška“, ir tai sukuria ne veiksmą – tik veiksmo imitaciją, ne įspūdį, o nuobodulį. Pernelyg žaidžiama intonacijomis ir garsu, o tai leidžia apkaltinti autorę „nepakankama žodžio klausa“ (anot V. Daujotytės). Štai keletas perliukų iš J. Skablauskaitės „arsenalo“: „gelzgani garai“, „žalzganos akys“, „šiurpulingos įgriuvos“, „žiburiuotumas brangakmenių“, „krutuliuojantys paauksuoti rutuliukai“, „šalta peizažo žaliamelsvybė“ arba mano „mylimiausias“ sakinys – „švelniaplunksnė požemių beprasmybė su karčiosiomis dulkėmis“ (P. 198)...

Autorės pastangomis tekstas tampa neįdomus, monotoniškas, padrikas ir, nors naudojama stilistika neleidžia autorės apkaltinti, esą ji rašo „nesąmones“, aš vis dėlto teigiu, kad ji rašo nesąmones, nes, kaip pritariu vienam garbiam kritikui, J. Skablauskaitė neigia savo pačios kuriamo vaizdo logiką. Tai jau didžiulis minusas.

Romanas labai fragmentiškas, fragmentai – nevienodo intensyvumo ir įtaigumo, o keletas vykusių epizodų leidžia nujausti, kad autorėje slypi milžiniškas kūrybinis potencialas, kurio ji „nesuvaldo“. Šiame „apvirškintame“ kūrinyje nesugebėjau surasti jokios archetipinės kalbos, vaizdų, simbolių, mitų sintezės ar jungties. Mitologinė ar archetipinė erdvė šiame romane primityvi ir nesavarankiška – visa gelmė ir esmė sukaupta skyrelyje „Autorės paaiškinimai“ (P. 249-260). Pro ašaras ima juokas, kad pati autorė bando „sukurti“ kontekstą savo kūriniui. Tiesą sakant, juk, be tų paaiškinimų, romaną pavadinti „labai prastu“ būtų dar paprasčiau...

Beje, knygos iliustracijos (gal dešimt puslapių per visą knygą), kurių autorė pati J. Skablauskaitė, sukuria kur kas aiškesnę atmosferą ir gerokai menkesnėmis sąnaudomis. Bent pavartykit, o aš jau „savo“ išvargau...