U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta | kl.lt

U. BA­RAUS­KAI­TĖ: ŽMO­GUS BE MEI­LĖS GY­VE­NA, BET MO­TE­RIS TA­ME ŽMO­GU­JE MIRŠ­TA

Daž­nai me­ni­nin­kai, ypač ra­šy­to­jai, pa­si­žy­mi kiek ki­to­kiu gy­ve­ni­mo jau­ti­mu – juk tam, kad at­skleis­tum kruopš­čiau­siai pa­slėp­tas žmo­gaus sie­los ker­te­les, ir pa­čiam tu­ri bū­ti ne­sve­ti­mos aitrios emo­ci­jos.

Kam te­ko at­si­vers­ti ra­šy­to­jos Ug­nės Ba­raus­kai­tės kny­gas, grei­čiau­siai ne­ga­lė­jo ne­pas­te­bė­ti mo­ters drą­sos ir ta­len­to be užuo­lan­kų kal­bė­ti apie gy­ve­ni­mo vin­gius, stip­riai pa­lie­tu­sius jos šir­dį. Tad ži­no­mos ra­šy­to­jos ir ra­di­jo lai­dų ve­dė­jos iš­drį­so­me pa­klaus­ti iš­ties as­me­niš­kų klau­si­mų, o U. Ba­raus­kai­tė su jai bū­din­gu at­vi­ru­mu bei ties­mu­kiš­ku­mu da­li­jo­si ne tik po­žiū­riu į įvai­rius ap­lin­kos da­ly­kus, bet ir sa­vo pa­čios, kar­tais net ir skau­džiais, iš­gy­ve­ni­mais.

– Ar vis dar eg­zis­tuo­ja žmo­gus, ku­riam steng­tu­mė­tės įtik­ti?

– Pa­me­nu, vie­na­me in­ter­viu esu sa­kiu­si, kad jau ne­be­sis­ten­giu nie­kam įtik­ti. Bet tai ne vi­sai tie­sa. Vi­sų pir­ma, ke­liu sau di­de­lius rei­ka­la­vi­mus ko­ky­bės po­žiū­riu ir sten­giuo­si elg­tis taip, kad žmo­nėms ša­lia ma­nęs bū­tų pa­to­gu gy­ven­ti bei dirb­ti. Ant­ra, la­bai pa­pras­ta ne­si­steng­ti įtik­ti, kai nė­ra kam įtik­ti – bet vos tik at­si­ran­da vy­ras, ku­ris tau rū­pi, vis tiek imi ke­den­ti plunks­nas. Juk tai la­bai mo­te­riš­ka. Gal jau sa­vęs ne­beau­ko­ji kaip anks­čiau (ir nie­kas to ne­pra­šo), bet pa­tik­ti no­ri­si vis tiek ir at­su­ki gra­žes­nį šo­ną vi­so­mis pra­smė­mis.

– Esa­te už­si­mi­nu­si, jog ne­tu­rė­jo­te lai­mės gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi. Ar tai ver­ti­na­te kaip lai­mės da­ly­ką ar la­biau dvie­jų žmo­nių ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­mą?

– Ma­no at­ve­ju – grei­čiau­siai li­ki­mo da­ly­kas. Vis kaž­ko­kie pra­si­len­ki­mai erd­vė­je ir laike… Kai kal­bu apie lai­mę gy­ven­ti su my­li­mu žmo­gu­mi, tu­riu ome­ny­je tą be­ga­li­nę lai­mę ti­kė­ti, kad čia – ta­vo žmo­gus ir ki­to tau ne­rei­kia, ir jis ta­ve my­li. Kaip tik da­bar su drau­ge In­ga kal­ba­mės apie tai, kaip svar­bu mo­te­riai jaus­tis my­li­mai, pa­lais­to­mai dė­me­siu, komp­li­men­tais, rū­pes­čiu. Kad ne­bū­tų po­rei­kio pri­si­gal­vo­ti, kaip aš ra­šiau „Vie­no žmo­gaus bo­he­mo­je“, esą jis GA­LĖ­TŲ lip­ti per bal­ko­ną ar sa­ky­ti „ži­nai, su­si­tuo­ki­me su džin­sais“ – bet iš tik­rų­jų taip ir pa­da­ry­tų. Ir ne ta­da, kai per vė­lu – o tuo­met, kai tu dar at­vi­ra jaus­mams, dar neuž­nuo­dy­ta nu­si­vy­li­mų. Tai bū­tent to­kios lai­mės aš ne­tu­rė­jau. Ne­bent ma­žy­čiais tru­pi­niais.

O ne­su­si­kal­bė­ji­mo pro­ble­ma la­biau bū­din­ga tiems žmo­nėms, ku­rie gau­na to­kią lai­mę, bet ją su­griau­na.

– O ar ne­ma­no­te, kad vy­rai daž­niau­siai per bal­ko­nus li­pa pas tas silp­nas ir tra­pias mo­te­ris, o stip­rių­jų pri­si­bi­jo?

– Vi­sos mo­te­rys pra­džio­je bū­na tru­pu­tį tra­pios. Užg­rū­di­na bū­tent iš­da­vys­tės. Ta­da sto­jie­si ir įro­dai, kad ga­li – ir ta­vo sėk­mė yra sa­vo­tiš­kas kerš­tas. Vie­ną kar­tą, ant­rą, trečią… Ir kuo dau­giau pa­sie­ki, tuo la­biau ta­ve smuk­do, vis ban­do pa­ro­dy­ti tau tik­rą­ją mo­ters vie­tą. Vy­rai daž­nai bū­na emo­ciš­kai žiau­rūs stip­rioms mo­te­rims – nes pa­tys jau­čia­si men­kes­ni. Kuo ma­žes­nis šu­ne­lis, tuo gar­siau lo­ja ir skau­džiau kan­da. Bet tai ne mei­lė, o kon­ku­ren­ci­ja. Vy­rai daž­nai pyks­ta, kad mo­te­rys su jais kon­ku­ruo­ja. Ne­tie­sa. Tai vy­rai kon­ku­ruo­ja su mo­te­ri­mis. Mo­te­rims už­tek­tų, kad pa­pras­čiau­siai jas my­lė­tų ir pa­lai­ky­tų. Ypač – tas stip­rią­sias, nes jos jau so­čiai pri­si­ken­tė­jo. Kas yra stip­ri mo­te­ris? Juk tai mo­te­ris, ku­ri, užuo­t plaz­dė­ju­si šil­ki­nė­mis su­kne­lė­mis, dir­ba ke­liuo­se dar­buo­se, ap­mo­ka są­skai­tas, vel­ka na­mo krep­šius, ve­džio­ja per lie­tų šu­nis, kai rei­kia – šluos­to no­sį ir iš­klau­so, ir vi­sai ne­svar­bu, kad ką tik pa­sli­ka gu­lė­jo sker­sai lo­vos ir sriū­ba­vo. Tu ne­tu­ri tei­sės sriū­bau­ti ir pa­lūž­ti, to­dėl TIE­SIOG EI­NI IR DA­RAI. Tos stip­ry­bės kai­na – di­džiu­lis nuo­var­gis. Vi­sų pir­ma – emo­ci­nis.

– Au­gi­na­te dvi duk­ras. Ar ne­bi­jo­te, jog ir joms teks iš­gy­ven­ti ne­ma­žai jaus­mų dra­mų? Ką joms pa­ta­ria­te šiuo klau­si­mu?

– Ne­bi­jau. Kiek­vie­nam sa­vo. Rū­pi­nuo­si, kad jos užaug­tų my­li­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, ta­čiau sa­vo pro­ble­mas tu­rės iš­spręs­ti pa­čios. Ma­no pa­tir­tis joms ne­ga­lio­ja.

– Ko­kios, jū­sų nuo­mo­ne, yra di­džiau­sios da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės pro­ble­mos?

– Ne­kal­bant apie po­li­ti­ką ir vi­sa kita… Man la­bai pa­ti­ko pa­sa­ko­ji­mas apie žmo­nes, ku­rie kar­tu pra­gy­ve­no vi­są gy­ve­ni­mą, nes jų lai­kais ne­bu­vo įpro­čio iš­mes­ti su­lau­žy­tą daik­tą – jie jį pa­tai­sy­da­vo. Tai čia ir yra di­džiau­sia mū­sų pro­ble­ma – mes no­ri­me vis­ko nau­jo. Nau­jo te­le­fo­no, kom­piu­te­rio, žmo­nos, ma­ši­nos. Mes nie­ko ne­be­tai­so­me. Ir gal­vo­ja­me, kad idea­lūs san­ty­kiai tu­ri at­si­tik­ti sa­vai­me, be pa­stan­gų, be rū­pes­čio, be dar­bo. O kai neat­si­tin­ka, sa­ko­me, kad šie ne­bu­vo idea­lūs ir ieš­ko­me ki­tų san­ty­kių. O nu­si­vy­li­mas kas­kart vis di­des­nis, vis sun­kiau at­si­ver­ti mei­lei. Ir pa­sau­lis pri­si­pil­do vie­ni­šų, pik­tų ir nu­si­vy­lu­sių žmo­nių.

– Kaip ma­no­te, ko­kiam ne itin reikš­min­gam da­ly­kui ski­ria­me per daug dė­me­sio ir lai­ko?

– Be abe­jo, kū­no for­moms ir raukš­lėms! Kiek­vie­nas bo­biš­kas žur­na­las tau aiš­ki­na, kad pri­va­lai sa­ve my­lė­ti to­kią, ko­kia esi, ir čia pat tau bru­ka re­cep­tus, kaip su­liek­nė­ti, įgau­ti for­mą, įveik­ti pro­ble­mi­nes zo­nas. Tau nuo­lat trans­liuo­ja kaž­ko­kias sa­vęs to­bu­li­ni­mo idė­jas ir mat­ri­cas. Ką val­gy­ti, kaip reng­tis, kaip spor­tuo­ti, kaip po­zuo­ti as­me­nu­kėms, kaip my­lė­ti ir my­lė­tis... Tar­si ta­vo gy­ve­ni­mas bū­tų vie­na iš­ti­si­nė pro­ble­ma. Štai kur bė­da – mes nuo­lat tai­so­me SA­VE. Bet ne san­ty­kį su ki­tu žmo­gu­mi. Taip gy­ve­ni­mas ir ei­na pro ša­lį. Po­zuo­jant as­me­nu­kėms.

– Kaip ma­no­te, kas sun­kiau: bū­ti įskau­din­tam ar neiš­ven­gia­mai įskau­din­ti ki­tą?

– Bū­na žmo­nių, ku­rie skau­di­na ki­tus be jo­kio gai­les­čio. Kar­tais iš leng­va­bū­diš­ku­mo, tik­riau­siai bū­na ir to­kių žmo­nių, – ta­čiau kur kas daž­niau iš be­ga­li­nės bai­mės, kad tik pa­tys ne­bū­tų įskau­din­ti. Tai sa­vi­gy­na. To­kiems įskau­din­ti leng­viau. O ki­ti gy­ve­na ka­muo­ja­mi nuo­la­ti­nio kal­tės jaus­mo ir vis lau­kia pel­ny­tos baus­mės – to­kiems leng­viau bū­ti įskau­din­tiems nei įskau­din­ti ki­tą. Aš ne­no­riu nei skau­din­ti, nei skau­din­tis – la­biau­siai no­riu su­pras­ti. Ir jei­gu man lo­giš­kai aiš­ku, ko­dėl žmo­gus ma­ne įskau­di­no, ta­da ga­liu tai iš­tver­ti. Jei­gu ne­sup­ran­tu – ta­da mir­tis. To­kiems gal­vo­sū­kiams ga­liu pa­skir­ti nors ir de­šimt me­tų! Tai taip pat ga­na sa­vi­žu­diš­ka, bet man pa­tin­ka narp­lio­ti to­kias mįs­les. Toks psi­cho­lo­gi­nis po­mė­gis.

– Eri­chas Ma­ria Re­mar­kas yra ra­šęs, jog žmo­gus be mei­lės – tik ato­sto­gau­jan­tis la­vo­nas. Ką apie tai ma­no­te?

– Kai bai­giau ra­šy­ti „Vie­no žmo­gaus bo­he­mą“, at­ro­dė, kad ga­li­ma gy­ven­ti ir be mei­lės. Aš juk gy­ve­nu, ar ne? Bet, kaip sa­ko ma­no drau­gė In­ga, vi­sa tai – tik pleist­ras ant žaiz­dos. Vi­si tie mū­sų sta­tu­sai ir nuo­pel­nai – tik pleist­ras, ku­riuo mes pri­den­gia­me žaiz­do­tą, ne­pa­to­gią tie­są. Mo­te­ris be mei­lės mirš­ta. Ne­sup­ras­ki­te ne­tei­sin­gai – žmo­gus be mei­lės gy­ve­na. Ir dar kaip kie­tai gy­ve­na! Dar­bai, drau­gys­tės, po­mė­giai, pra­mo­gos, ke­lio­nės! Ne gy­ve­ni­mas, o žai­ža­ruo­jan­tis at­rak­cio­nas ir ka­lei­dos­ko­pas! Bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je – mirš­ta. Ta tra­pi, švel­ni bū­ty­bė su si­jo­nais, apie ku­rią vis kal­ba ezo­te­ri­kai ir t.t. Ta kaž­kie­no ant­ro­ji pu­sė. Ir ta­da pa­ti tam­pi tru­pu­tį vy­ru. Pa­ti sau ant­rą­ja pu­se.

– O kaip ma­no­te, mo­te­riai ge­riau be­są­ly­giš­kai my­lė­ti pa­čiai ar leis­tis bū­ti my­li­mai, le­pi­na­mai ir ap­rū­pin­tai, ta­čiau ne­deg­ti jaus­mu tam žmo­gui?

– Vy­res­nių mo­te­rų iš­min­tis by­lo­ja, kad vi­sa­da ge­riau, kai vy­ras my­li la­biau. Bet tai ne­reiš­kia, kad mo­te­ris vi­sai ne­my­li. My­lė­ti tu­rė­tų abu – nors kaip, nors kiek. Bet my­lė­ti, o ne aist­rin­gai ga­din­ti vie­nas ki­tam gy­ve­ni­mą. Čia yra es­mi­nis skir­tu­mas.

– Esa­te ap­lan­kiu­si ne­ma­žai mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų. Ar jū­sų, kaip ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos mo­ters, ne­žei­dė te­nykš­čių vy­rų po­žiū­ris į mo­te­ris, jų vie­tą vi­suo­me­nė­je? O gal iš tų kraš­tų žmo­nių tu­ri­me ko pa­si­mo­ky­ti, kad tap­tu­me lai­min­ges­ni?

– Ne tiek ir daug. Bu­vau Pa­les­ti­no­je, Si­ri­jo­je ir Tur­ki­jo­je. O ma­no my­li­mas Li­ba­nas – pu­siau krikš­čio­niš­ka, pu­siau mu­sul­mo­niš­ka vals­ty­bė. Tai ne­ga­liu kal­bė­ti apie griež­to is­la­mo ša­lis, nes ne­tu­riu pa­tir­ties. Bet ma­ne la­biau­siai er­zi­na nuo­sta­ta nie­ka­da ne­si­gin­čy­ti su mo­te­ri­mi. Kad ir ką tau sa­ko mo­te­ris – pri­tark ir pa­da­ryk sa­vaip. Net jei vi­siš­kai ne­lo­giš­kai, ta­čiau sa­vaip. Ki­ta ver­tus, tai iš­plau­kia iš ki­tos nuo­sta­tos – pa­da­ry­ti vis­ką, kad ta­vo mo­te­ris bū­tų lai­min­ga ir pa­ten­kin­ta. Kaip tik to­dėl mes, to­kios ne­prik­lau­so­mos ir sa­va­ran­kiš­kos, aki­mirks­niu ap­svaigs­ta­me – nes ten mus le­pi­na ir žars­to komp­li­men­tus. Rei­kia lai­ko ati­tok­ti ir priim­ti tai kaip pa­pras­čiau­sią kul­tū­ri­nį skir­tu­mą. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris man ten pa­tin­ka, – dė­me­sys ir pa­gar­ba šei­mai. Ne su­tuok­ti­niams, o bū­tent vi­sai šei­mai. Aš to pa­si­gen­du pas mus. Mes juk in­di­vi­dua­lis­tai, orien­tuo­ja­mės į sa­vo lo­vą ir in­te­re­sus. Dėl to ir pyks­ta­mės per Ka­lė­das, nes prie vie­no sta­lo prie­var­ta su­sė­da vi­siš­kai sve­ti­mi žmo­nės. Na, bent jau taip at­ro­do iš drau­gų pa­sa­ko­ji­mų. O ma­no šei­ma ki­to­kia – vie­nam kas nors nu­tin­ka, ir po mi­nu­tės ži­no jau vi­si, nes tuoj pat skam­bi­na­ma, ta­ria­ma­si, tvar­ko­mi rei­ka­lai, pa­de­da­ma. To­dėl ry­tie­tiš­kas VI­SOS šei­mos ar­tu­mas man la­bai su­pran­ta­mas. Net ma­no duk­ra kaž­ka­da pa­sa­kė: jei­gu ma­mai ir vi­sai šei­mai ne­pa­tik­tų jos vai­ki­nas, bū­tų tra­ge­di­ja. Nes es­mi­nė ver­ty­bė – šei­ma, o ne pa­vie­niai san­ty­kiai, kur svar­bu, kad tik man ge­rai.

– Jei rei­kė­tų sa­ve su­ta­pa­tin­ti su vie­nu li­te­ra­tū­ros per­so­na­žu, kas bū­tu­mė­te?

– Aš vi­sa­da pir­miau­sia pa­gal­vo­ju apie Ge­di­mi­ną Šu­nį iš Ri­čar­do Ga­ve­lio „Vil­niaus po­ke­rio“. Nors tik­riau­siai jau de­rė­tų per­žiū­rė­ti ši­tą įsi­vaiz­da­vi­mą. Ma­to­te, kai aš pra­dė­jau skai­ty­ti, li­te­ra­tū­ro­je be­veik ne­bu­vo mo­te­rų, su ku­rio­mis bū­čiau no­rė­ju­si ta­pa­tin­tis – vi­sos bu­vo ar­ba kan­ki­nės, ar­ba gė­le­lės. To­dėl ta­pa­ti­nau­si su vy­riš­kais per­so­na­žais – jie man ti­ko la­biau. Da­bar jau gal ką nors ras­čiau, per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų at­si­ra­do neį­ti­kė­ti­nai pui­kių kny­gų, ku­rias pa­ra­šė bū­tent mo­te­rys. Ir mo­te­rų pa­vi­da­lai jų raš­tuo­se at­si­sklei­džia ki­taip.

– Jei ga­lė­tu­mė­te, ko­kio sa­vo cha­rak­te­rio bruo­žo no­rė­tu­mė­te at­si­sa­ky­ti?

– Aš la­bai jaus­min­ga ir jaut­ri. Tai ge­ras bruo­žas ra­šy­to­jui, bet ma­ne kaip žmo­gų, ku­ris pri­va­lo gy­ven­ti ir dirb­ti, kar­tais su­var­to ly­gio­je vie­to­je. Bet taip yra to­dėl, kad tie­siog ne­tu­rė­jau pro­gos GY­VEN­TI sa­vo jaus­mais. Aš vi­są lai­ką pri­vers­ta juos gniauž­ti, neig­ti ir nai­kin­ti. To­dėl jie ir pra­trūks­ta ka­muo­liais. Da­bar jau iš­mo­kau tvar­dy­tis, bet ką tai reiš­kia? Kad vėl ne gy­ve­nu jaus­mais, o tvar­dau­si! Tai pa­sa­ka be pa­bai­gos.

– Esa­te ra­šiu­si apie al­ko­ho­lį kaip apie di­džiu­lę pro­ble­mą, nuo­dą, su­ku­rian­tį iliu­zi­ją, kad pa­bė­gi nuo sa­vo pro­ble­mų. Šia te­ma pa­sta­ruo­ju me­tu itin ak­ty­viai kal­ba ir ša­lies val­džia. Kaip, jū­sų ma­ny­mu, rei­kė­tų spręs­ti gir­ta­vi­mo pro­ble­mą Lie­tu­vo­je? O gal tai as­me­ni­nis kiek­vie­no žmo­gaus pa­si­rin­ki­mas?

– Ne­ma­nau, kad stai­gūs spren­di­mai ką nors pa­keis. Juk žmo­nės na­tū­ra­liai prie­ši­na­si vis­kam, ką da­ro val­džia. Bet kuo dau­giau žmo­nių priims as­me­ni­nį spren­di­mą ne­ger­ti ar­ba ra­gau­ti at­sa­kin­gai, tuo grei­čiau pa­si­keis bend­ra vi­suo­me­nės nuo­sta­ta. Ir gal užaugs ki­ta kar­ta, ku­riai ne­beat­ro­dys nor­ma­lu pri­si­tvo­ti.

– Kiek ži­nau, jau ku­rį lai­ką gy­ve­na­te vi­siš­kai blai­viai. Ne­re­tam kū­rė­jui to­kiais at­ve­jais iš­ky­la pro­ble­ma kur­ti. Ne­te­ko su tuo su­si­dur­ti?

– Po dve­jų me­tų per­trau­kos jau lei­džiu sau pa­ska­nau­ti ge­res­nio vy­no ar tik­ro šam­pa­no. O kal­bant apie ra­šy­mą, tik­rai ne pro­ble­ma. Prie­šin­gai – nie­ka­da ne­su sė­du­si ra­šy­ti įkau­šu­si. Nie­ka­da. Tai šven­ta.

– Nau­jau­siam sa­vo ro­ma­nui pa­ra­šy­ti sky­rė­te net de­šimt­me­tį. Ar jū­sų kū­ry­bos ger­bė­jams pa­na­šiai teks lauk­ti kny­gų ir atei­ty­je?

– Tai, kad tas teks­tas ne­pa­si­ro­dė de­šimt me­tų, vi­siš­kai ne­reiš­kia, kad aš jį ra­šiau de­šimt me­tų! Tie­są sa­kant, su­ka­liau per po­rą mė­ne­sių, kai jau tu­rė­jau me­džia­gos ir aiš­kią kryp­tį. O de­šimt me­tų tru­ko, nes rei­kė­jo nau­jos pa­tir­ties, rei­kė­jo tie­siog iš­gy­ven­ti, per­kur­ti sa­ve iš nau­jo – o tik ta­da kaž­ką ra­šy­ti ir juo­lab spaus­din­ti. Sup­ran­ta­te, ra­šy­ti – ma­no gy­ve­ni­mo bū­das. Bet bū­tent ra­šy­ti, o ne vie­šai spaus­din­ti. Tik ta­da, kai kū­ri­nys aiš­kiai no­ri gy­ven­ti kaip kny­ga – su po­pie­riu­mi, su pus­la­piais ir vir­še­liu, aš jį ati­duo­du lei­dyk­lai.

– Kaip šian­dien at­ro­do jū­sų įpras­tas ry­tas?

– Vi­sų šei­mos na­rių ža­din­tu­vai! Ku­rie 7 val. ry­to pra­de­da skam­bė­ti per vi­są bu­tą. Ir nie­kas ne­si­ke­lia, nes dar tru­pu­tį, dar de­šimt mi­nu­čių... Ir ža­din­tu­vai skam­ba vėl. Aš pa­ti ke­liuo­si 9 val., iš­si­ver­du ka­vu­tės ir sė­du dirb­ti. Iki 11 val. pa­ra­šau teks­tus, iš­siun­čiu į ra­di­ją, kur juos įgar­si­na, o ta­da spor­tuo­ju ir ve­džio­ju šu­nį. Vis­kas, ry­tas bai­gia­si.

– O ar ne­sun­ku, bū­nant jaus­min­gu bei me­niš­ku žmo­gu­mi, kar­tu bū­ti ir ma­ma, mo­te­ri­mi, be­si­rū­pi­nan­čia na­mų bui­ti­mi? Jums ne­sve­ti­mi kas­die­niai dar­bai? Ar tai yra prie­vo­lė, o tik­ra­sis gy­ve­ni­mas vyks­ta ku­riant?

– Oi ne, ko­kia ne­są­mo­nė. Aš ne­skrai­dau pa­de­be­siais. Nie­ko nė­ra svar­biau už pa­pras­tus da­ly­kus. Tik pie­tų kas­dien ne­ga­mi­nu, ne­mėgs­tu. Vai­kai ne­val­gę, ži­no­ma, ne­lie­ka – tam ir bu­vo auk­lė­ja­mi sa­va­ran­kiš­kai, kad sa­vi­mi pa­si­rū­pin­tų.

– Be ko­kių tri­jų da­ly­kų ne­ga­lė­tu­mė­te įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo?

– Trys – tai la­bai ma­žai. Man rei­kia gry­no oro, sau­lės ir lie­taus. Rei­kia miš­ko, pie­vų ir van­dens, ge­riau­sia – jū­ros. Dar bū­ti­nai – ka­tės ir šuns. Ir sa­vo na­mų. Rei­kia drau­gių, po­sė­džių ir juo­ko. Rei­kia ju­dė­ji­mo – šo­kių ir spor­to. Da­bar jau ne­ga­liu gy­ven­ti be au­to­mo­bi­lio  ir ati­tin­ka­mai be ben­zi­no. Be ke­lio­nių – ma­žų ir di­de­lių. Be nuo­sta­bos! Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip gy­ven­čiau, jei nie­kuo ne­si­ste­bė­čiau, jei vis­kas bū­tų nuo­bo­du ir įpras­ta. Ta­da jau bū­tų lai­kas mir­ti.

– Kas šian­dien jums tei­kia dau­giau­sia džiaugs­mo?

– Tur­būt au­to­mo­bi­lis. Lais­vės po­jū­tis.

– Ar vis dar yra da­ly­kų, ku­rie jus gąs­di­na? Jei taip – ko­kie?

– Ka­ras. Re­li­gi­nis pa­mi­ši­mas ir ma­si­nės psi­cho­zės. Žmo­nių bu­ku­mas ir pri­mi­ty­vu­mas. Be­tiks­lė al­ko­ho­li­nė ag­re­si­ja. To­kie da­ly­kai ne­ga­li ne­gąs­din­ti!

GALERIJA

  • U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta
  • U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta
  • U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta
  • U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta
  • U. Ba­raus­kai­tė: žmo­gus be mei­lės gy­ve­na, bet mo­te­ris ta­me žmo­gu­je mirš­ta
G. Bartuškos nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (9)

Vlsdisauskiene Aleksandra

Kiekvienas sakinys stebina atvirumu , neprarasta viltimi dar sutikti laime " kad cia tavo zmogus, ir kito tau neriekia "..." O nesusikalbejimo problema labiau budinga tiems zmonems, kurie gauna tokia laime ,bet ja sugriauna ".

Kauniokas

Tamsuoliai! Meile tai ira Dievo dovana! Nupuše šuolaikiniai žmones sovietinio režimo pasekmės ir kuo toliau tuo baisiau bus

Inga

Puikios mintys. Atvirai. Suprantamai. Be savęs aukštinimo. Be popso.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS