Vaizduotės akimis

Anglų literatūros profesorius ir rašytojas G. Josipovičius užsimena, kad “įtarumas – tai vienintelė nuostata, kurios skaitytojas ar kritikas turi laikytis savo medžiagos atžvilgiu”.

Taip jau nutiko, kad būtent ši nuostata “privertė” atsiversti S. Deanė romaną “Skaitymas tamsoje”. Ir taip jau nutiko, kad kiekvienas perskaitytas puslapis kėlė vis didesnį pasitikėjimą (ir žavėjimąsi) romano autoriumi...Pasitikėjimas, anot G. Josipovičiaus, - antra sąlyga, būtina, “kad pasaulis nežlugtų pasiduodamas arba cinizmui, arba sentimentalumui”.

“Skaitymas tamsoje” – labai subtilus, poetiškas, “noveliškas” romanas. Fragmentiškas ir nepaprastai meniškas tekstas pasakoja apie penktojo dešimtmečio Airiją, terorizuojamą policijos savivalės, draskomą socialinių konfliktų, varginamą nuolat kylančių riaušių ir aršių katalikų bei protestantų tarpusavio kovų. S. Deanė pavyksta nuausti tankų neramumų ir nepasitikėjimo epochos audinį, kurį, bandydamas išsiaiškinti šeimą slegiančią paslaptį, “ardo” knygos pasakotojas – trečiasis darbininkų klasei priklausančios šeimos vaikas.

Vaikui, pildančiam savotišką dienoraštį – fragmentišką ir nenuoseklų, – kyla daugybė klausimų, į kuriuos jis anksčiau ar vėliau randa atsakymą, bet... Kas jis, tas Edis: herojus? išdavikas? IRA kovotojas? šeimos legenda? Kaip gyventi, slegiamam šeimos atmintyje įsitvirtinusios (ir nuolat augančios) kaltės? Kaip kurti ateities pasaulio viziją, kai praeitis varžo judesius ir įkalina žvilgsnį? Kaip gyventi šeimoje, kurios motina – tyli ir “nepadoriai” arti mistinio pasaulio, o tėvas atkakliai ignoruoja tiesą, nes ji per daug baisi, kad ją būtų galima ištverti?

Veikėjas blaškosi tarp “noro žinoti” ir “atsargumo nežinoti”, bando suvokti savo paties situaciją toje kaltės ir tamsos erdvėje, o “atradęs” tiesą suvokia nebegrįžtamai nutolęs nuo savo tėvų, su kuriais geidė artumo...

Skaitymas (kaip veiksmas) tamsoje – tai skaitymas vaizduotės akimis. Apšauktas vyresniojo brolio, romano pasakotojas gulėdavo savo lovoje tamsiame kambaryje su atversta knyga ir skirtingais būdais narpliodavo perskaityto romano siužetus. Ėjimas tiesos link, bandymas “rekosntruoti” išdavystės istoriją – tas pats “skaitymas tamsoje”... Regisi, kad kai kuriems veikėjams vaiduoklių ir kaltės pasaulyje gyventi tiesiog saugiau (?)...

Ir vėl iš pradžių: tai ne vienos šeimos drama. Tai airiai, lankomi fantomų ir vaiduoklių, atklystančių iš jų pačių pasakojamų istorijų; tai visos Airijos tam tikro laikotarpio istorija; tai turtinga ir vaizdinga kalba – virpanti, “drovi” ir “užtikrinta”. Tai išdavystės, keršto ir kaltės anatomija...

Draugui – rekomenduočiau...