Knygos

Vandenų šalis

Menkai tesusipažinus su senąja japonų proza, bet su „įkarščiu“ pasinėrus į H. Murakami, o dabar ir į K. Ekuni šiuolaikine maniera „suraitytus“ kūrinius, vėl galima grįžti į XX a. pradžią. Neslėpsiu, kad A. Riunosakė apysakos „Vandenių šalis“ gimimas praėjusio amžiaus pradžioje šiek tiek nulemia ir jos kokybinį įvertinimą.

Kapai (kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo; tvirtagalė priegaidė) – japonų vandeniai, galintys keisti odos spalvą tarsi chameleonai. Jų galva „apaugusi trumpa vilna, rankų ir kojų pirštus jungia plaukiojimo plėvelės. Kapo ūgis vidutiniškai apie metrą. ...> Kapų viršugalvyje yra dubenėlio formos įdubimas“ (P. 13). Tokie yra japonų mitologijos veikėjai.

„Jaunyvas dvidešimt trečias numeris“ – taip autorius pristato pagrindinį knygos veikėją (psichiatrijos ligoninės pacientą). Jis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, patenka į kapų valdomą valstybę, įgyja ten „piliečio“, turinčio ypatingas privilegijas, rangą“ (P. 10), o žmonių visuomenėje dėl savo pasakojimų „tampa“ bepročiu. Tos beprotybės ne tiek jau daug. Ne daugiau nei Dž. Svifto „Guliverio kelionėse“...

Kapų visuomenė menkai tesiskiria nuo žmonių visuomenės: joje egzistuoja verslininkai, diktuojantys sąlygas žiniasklaidai, ir patelės (žmonos), diktuojančios sąlygas verslininkams (savo vyrams); joje ypatingą „dykaduonio“ vaidmenį atlieka menininkai ir filosofai, besišalinantys visuomenės, išjuokiantys ją ir kenčiantys nuo savo pačių tuštybės bei pavydo tiems, kuriuos laiko žemesniais... Kapų pasaulio filosofas Magas, kuriam pasisekė išvengti „neišvengiamo“ (būti pagautam patelės), sako: „Man kartais norisi, kad tos bjaurios patelės persekiotų ir mane“ (P. 25). Kapų poetas Tokas nusižudo, o priešmirtiniame raštelyje „surašo“ savotišką testamentą (plagiatą) – Gėtės eilėraštį... Pažįstamieji konstatuoja jo, kaip poeto, “nevaisingumą“, dėl kurio ir nusižudyta...

Toje išvystytoje visuomenėje kas mėnesį išrandama iki aštuonių šimtų naujų mechanizmų, kuriems atsiradus, taip pat kas mėnesį visose įmonėse atleidžiama ne mažiau kaip keturiasdešimt penkiasdešimt tūkstančių darbininkų. Nepaisant to, spaudoje žodis „nedarbas“ neegzistuoja. Suvalgyti bereikalingą „darbo jėgą“ - tolygu sumažinti mėsos kainas... 1729 m. Dž. Sviftas savo satyroje „Kuklus pasiūlymas“, nukreiptoje prieš anglų valdžią Airijoje, irgi „siūlė alternatyvą“, kaip išgelbėti airių vaikus nuo skurdo, – ogi parduoti juos į vergiją arba suvalgyti... „Mažųjų“ reikalai mažai kam rūpi... O gal „mažieji“ per daug smulkūs, kad galėtų suvokti harmoningo visuomenės veikimo principus?

Apysaka „Vandenių šalis“ suteikia galimybę paprastai ir iš naujo apmąstyti, kaip, kur ir vardan ko gyvename... Nors niekas nepasikeitė: įstatymai prasilenkia su žmogiškumu, tebevyksta kova už žemes, laisves, už teisę galvoti ir gyventi kitaip... Tą tvirtina ir knygos veikėjas Rapas, į nesibaigiantį mašinų ir pėsčiųjų srautą kartą pažvelgęs pro plačiai išskėstą tarpkojį: „Nieko ypatinga. Paprasčiausiai pasidarė kažkaip bjauru širdy, ir nutariau pažiūrėti, kaip pasaulis atrodo aukštyn kojom. O iš tikrųjų viskas tas pat“ (P. 46).