Knygos

Vertinantiems gyvenimą

Knygos „Kvailio patirtis, arba kelias į praregėjimą. Kaip atsikratyti akinių“ autorius M. Norbekovas – psichologijos daktaras, pedagogikos daktaras, medicinos filosofijos daktaras, keleto Rusijos ir užsienio akademijų narys ir narys korespondentas, profesorius ir daugelio patentuotų išradimų ir mokslo atradimų autorius – klausia: „Juk Jūs laikote save normaliu? Absoliučiai normaliu, taip? Tada jūs baisus žmogus!!!“

Autorius, neblogai žinomas populiariosios psichologijos mėgėjams teoretikams ir praktikams, yra drąsus, įžūlus ir kategoriškas, todėl savo formuluojamuose teiginiuose nepalieka vietos kokiai nors „patogesnei“ interpretacijai: gyvenimas pagal daugumos ir pagal minios nustatytus dėsnius skatina tinginystę ir atima galimybę tapti genialia (na, gerai, - talentinga), galinga ir išskirtine asmenybe... Visi „kvailo“, bet normalaus žmogaus veiksmai ir mintys prieštarauja kūrybai... Pasąmonė – milžiniškas archyvas, genijus ir idiotas, sveikata ir liga viename asmenyje - turi didžiulį pranašumą prieš sąmonę... Dividendų iš savo darbo gali tikėtis tik tada, jei neabejosi savo jėgomis... Trumpai tariant, ką pasėsime, tą ir pjausime...

Šmaikštūs įžeidinėjimai, skirti skaitytojui, kartais prailgstantys išvedžiojimai ir pamokymai yra pateikiami sąmoningai ir siekiant įgyvendinti autoriaus idee fix, o būtent – atsikratyti tų, chroniškų ligonių (knygoje pateikiamas tokių ligonių apibrėžimas), kurie savo dvasinių ir fizinių negalių „sutiktų“ atsisakyti tik tada, jei tai kas nors už juos atliktų, o patiems nereikėtų nė pirštelio pakrutinti. Tokiems autorius neturi laiko: „Iš tiesų, kodėl arklėną žmonės vadina asilu? Ogi dėl kvailumo ir užsispyrimo. Jeigu jį pririši plony-y-te virvele prie mažo krūmelio, jis po kurio laiko, troškulio ir alkio kankinamas, ims siekti šaltinio: „Noriu valgyti, noriu gerti...“ Po kanopomis išsimuš gilios duobės. Ir taip tęsis, kol jis galų gale nudvės. Norisi jam pasakyti: „Na tu ir ASILAS! Nors pažiūrėtum, kas tave laiko?!!“ Jeigu jis susiprastų bent pažvelgti į tą pusę, jam nieko nereikštų išsilaisvinti. Bet kur tau! Jis sieks, sieks ir sieks bukai užsispyręs. ...> O kodėl Jūs tiek metų norėjote būti sveikas ir iki šiol vis dar norite?! Kuo gi Jūs skiriatės nuo šito asilo?“

Manau, kad jau tampa aišku, jog knyga skiriama dvejopam adresatui – tam, kuris nešioja akinius, ir tam, kuris akinių nenešioja, bet vis tiek pasaulį mato per akinių stiklą. Tiek vieniems, tiek kitiems M. Norbekovas siūlo alternatyvią gydymo sistemą, kurią tarptautinė nepriklausomų ekspertų asociacija 1998 metais iš visų sistemų pripažino esant efektyviausia. Ją savo kailiu „patikrino“ autorius, išbandė tos pačios sistemos efektyvumą ant ne vieno šimto „svetimų kailių“ ir tik po to nusprendė, kad „svarbu ne pats pratimas, o suvokta jo esmė ir tinkamas atlikimas“. Taip, jūs knygoje rasite pratimų, galėsiančių regimai pataisyti jūsų fizinę savijautą, bet, neapeikite du trečdalius knygos užimančių „filosofovimų“ apie jūsų menkystę ir kvailumą, nes kitaip nesuvoksite, kam ši sistema skirta...

Atsitiktinai į rankas pakliuvusi knyga pradžiugina „šviežia“ stilistine raiška, asociatyvumu; praturtina įžvalgų skaidrumu, metaforiškų, gyvenimiškų, ir „pasakinės“ kilmės pavyzdžių gausa, įkyrumu ir neįpareigojimu skaityti knygą iki galo. Kaip teigiama knygos anotacijoje: „Vieniems ji sukels neprielankumą ar net priešiškumą, kitiems taps atradimu“. Iš savo „varpinės“ galėčiau pridurti, kad tikriausiai „nustebina“ ne dėstomos mintys, bet tai, kaip jos dėstomos. Neatsitiktinai knygos skyrelyje „Pratarmės vietoje, arba Giljotiną savo galvai jau užsisakėte?“ autorius tikina, kad: „Čia svarbiausias koziris bus nuoširdumas, taip pat glaustumas (ko šioje knygoje mažiausiai – aut. pastaba), aiškumas, populiarumas, suprantamas dėstymas, t.y. šeimyniškai, kartais panaudojant Jūsų adresu stipriai išgėrusių piliečių iš provincijos leksikoną!“

Gal nuo to reikėjo pradėti, o gal tuo galima ir užbaigti - knygą vertė S. Parulskis...