Knygos

Viena pavasario knyga arba Pavasariškas zyliojimas

Skaitai S.Gedos poezijos knygą „Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis“ ir nieko nebeišmanai – gūžtelėti pečiais lengviausia. Dar kartą skaitai – linksma. Skaitai trečią kartą ir imi mąstyti kažkieno pasakyta mintimi, kad „nėra nieko taip priešingo, ko negalėtų suartinti Gedos eilėraštis ar knyga“. O pasakė taip literatūros kritikė V. Daujotytė...

Knyga „pasirašė“, kaip aiškina pats autorius, „vieną pavasarį, kai aštuoniolika metų išgyvenę viename Vilniaus rajone turėjome išsikelti į kitą. Sykiu tai sutapo su keliomis mano paties kelionėmis į svečias šalis. Ėmė ir pasirašė! Aplenkdama daugelį mano paties darbų bei sumanymų. ...> Norėčiau, kad žmonės skaitytų ją kaip vieno pavasario knygą“.

Atrodo, kad šį kartą S.Geda maksimaliai suartėja su realybe, su visais joje egzistuojančiais reiškiniais, su savo, vis dėlto išskirtinės, pozos akcentavimu kasdieniniame gyvenime, su mūsų dienomis vartojama „riebia“ leksika“. Tuo pačiu universalusis kūrėjas (vertėjas, poetas, eseistas, publicistas) įrodo savo ištikimybę sakraliniam poezijos lygiui, atminčiai, provokacijai, archaikai, kuri yra S.Gedos poezijos maitintoja ir galimybės atsinaujinti garantas...

Viskas šioje knygelėje labai arti: čia realybė, čia – Dievas; čia kūniškumas, čia – Geda jame; čia „Vieno lenko nebaigtas eilėraštis“, čia – „Bernas iš dvylikaaukščio“ – keiksmažodžių kolekcionierius (jo specialiai necituosiu, nors populizmui to reikėtų)... Jei ankstesniuose S.Gedos rinkiniuose iš skaitytojo buvo reikalaujama ypatingo įsiklausymo, kultūrinio išprusimo, rašto kultūros išmanymo ir nusiteikimo visokiausių „prasmingumų“ paieškoms, tai dabar to nebūtinai reikia... Imkit ir skaitykit... Jau geriau poeziją pradėti skaityti nuo poezijos nei nuo poezijos imitacijos arba nuo savo lėšomis išsileidusių raštininkų, gyvenančių kaimynystėje, kūrybos...

Žmonės ir vabalai,

eikite šituo keliu,

orientuokitės pagal paukščius, kiaušius

bei kiaušinius,

Paukščių taką

aukštybėse!

Žiūrėkite, kur putinai,

ypač tie,

kur gyvenate Šiaurėj... Paukštis – kas turi pautus.

Stručio kiaušis smėly – irgi orientyras,

vėliava...

Nesibučiuokite

ir nesikumščiuokite,

po velniais!

Apsimaukit kaliošais,

vyžomis, elektrinėm

liemenėm, lėktuvais,

dangoraižiais,-

kelias visada

su jumis!

Žmonės, iš kur tas kraujospūdis?

(„Rudenį, kai buvau prisirinkęs putinuogių nuo hipertonijos, pilną butelį....“ P. 25)

... Ta pati V. Daujotytė teigia, kad „toliausiai naujumo linkme iš vyresnių poetų yra pažengęs Geda, nors jo eilėraščiui ir nėra lengva atlaikyti išlaisvintus kalbėjimo (taip pat laikraštinio) kontekstus“. Oi, kaip nelengva! Ta žaisminga ir daugiau negu žaisminga S.Gedos pozicija tarsi tampa varnalėšų krūmu, savo sėklų rutuliukais įkyriai kimbančiu skaitytojui į atlapus arba klešnes... Ir liūdna, kad, M.Martinaičio žodžiais tariant, „kūrėjas savo kūryba užsiaugina ir žudiką sau. Jis paprastai ateina užsakyti paskutinio šedevro rekviem pagal Mocarto ir Saljerio legendą“...Deja, tai ne šedevras. Kita vertus, kodėl – „deja“? Ne mano reikalas spręsti, ar S.Geda gali nutrūkti nuo grandinės ir pasileisti pavasariškais poezijos dirvonais, ar privalo puoselėti klasiko vardui derantį orumą... Džiugu – kūrėjas dar potencialus kūrėjas.

Beje, kaip senstelėjusios kūrėjos moterys bando įkyriai demonstruoti savo susitaikymą su egzistenciją nulėmusia Būtim, taip pat lengvai S.Geda atsisveikina su... Ar reikėtų interpretuoti pavadinimą? Struktūrą? Ką nors?... Viskas paliekama skaitytojo laisvei...