Knygos

Vienas įspūdis...

Praūžusi knygų mugė pažėrė skaitytojams neįtikėtiną daugybę naujų knygų: V. P. Bložės „Prieš išskrendant tau ir man“, S.Parulskio „Marmurinis šuo“, T.Staniulio „Uranas – 235“, G.Radvilavičiūtės „Suplanuotos akimirkos“, S. T. Kondroto „Meilė pagal Juozapą“, P.Dirgėlos „Alibi knygos“ (4–asis „Karalystės“ romanų ciklo tomas), J.Švabaitės „Stikliniai ornamentai“...

Sunku suminėti visas nacionalinę literatūrą reprezentuojančių autorių pavardes ir dienos šviesą išvydusias knygas, o kur dar gerai žinomų T. Beigbeder ir P.Coelho, S.Beckett ar B.Lebert nauji arba pirmą kartą į lietuvių kalbą versti kūriniai... Ne dešimt ir ne dvidešimt naujų knygų jau laukia savo skaitytojo, bet šįkart apsistosime tik prie vieno gerai žinomo ir madingo lietuvių literatūros vardo – Renata Šerelytė ir atkreipsime dėmesį į jos naująjį romaną „Vardas tamsoje“ (kuris, kaip regis, jau sulaukė visuomenės susidomėjimo)...

Daug įspūdžių mainau į vieną...

Skaitytas romanas prašyte prašosi gretinamas su jau tapusiu bestseleriu J. Ivanauskaitės romanu „Placebas“, trumpiausiai apibūdintu kaip „euroromanas“. Atrodo, kad skirtinga stilistika manipuliuojančios, bet koja kojon nuo praėjusių metų Frankfurto knygų mugės žengiančios autorės, šį kartą - ypač arti viena kitos, nors kalba individualiais balsais. Abiem netrūksta psichologiškumo, abi naudoja detektyvinės fabulos elementus.

J. Ivanauskaitės „gyva“ pagrindinė veikėja – žurnalistė, „negyva“ – būrėja, o R. Šerelytės romano ašimi, pagrindine „gyva“ veikėja ir pasakotoja tampa policijos tardytoja. „negyva“ - mergina, kurios mirties aplinkybes lyg ir bando aiškintis tardytoja. Abiejų autorių romanuose modeliuojama Lietuvos praeities ir dabarties situacija, plėtojama meilės linija, abi savo romanuose šalia veikėjų „įkurdina“ kates ir manipuliuoja Rytų filosofijos kategorijomis. Kaip teigiama R. Šerelytės knygos anotacijoje, „romanistė sukuria originalią tikrumo ir vizijų atmosferą, kurioje ryškiausiai matomas personažas yra herojės (tada dar abiturientės) muzikos mokytojas. Jis sudaužęs herojės likimą (nutrūkusi aistringos meilės linija), jis, kaip pamažu aiškėja, susijęs su tiriamu nusikaltimu, jis, regis, buvęs KGB agentas, o dabar eina į naujosios Lietuvos politiką“.

Kaip ir ankstesniuose R. Šerelytės kūriniuose („Žuvies darinėjimas“, „Ledynmečio žvaigždės“, „O ji tepasakė miau“), taip ir šiame romane bandoma „išlaikyti“ tam tikras žmogaus vertybines orientacijas: dievoieška („Šiuolaikinė Bažnyčia, atsisakydama mistinių galių, atidavė jas raganoms ir burtininkams, o šie pasinaudojo palaimingu žmogaus nežinojimu.“), idealios tapatybės paieška („Dabar aš – naujas žmogus, - ryžtingai tarė. – Senąjį gyvenimą išbraukiau. Nebenoriu ir senojo vardo.“) ir paieška namų („Jausmas, kad turi namus, pranoksta religinę ekstazę, nes namai – dievas, kuris ištikimai klauso ir niekada nepalieka, net jeigu klaikiai piktžodžiausi, burnosi ir triskart jų atsižadėsi.“). Autorė tęsia klajones po fantasmagorišką sapnų pasaulį, kuris vienu metu ir kontrastuoja su realybe, ir sureikšmina pačią žmogaus buvimo idėją: „Ar ne laikas būtų prabusti – ne, ne laikas, nakties tyla grįžta ir artinasi prie lovos sunkiais, pavargusiais žingsniais. ...> Gyvūnai apdovanoti subtilia dvasine nuojauta, o žmogus dažnai pamiršta tokią turįs, todėl jam tokie nuostabūs atrodo aiškiaregiai. ...> Sapno daiktai tokie nepaklusnūs, negaliu uždaryti durų ir užtraukti užuolaidos. Veikiausiai kažkas jas laiko, juk sapno gyvenimas nepriklauso tik man.“

Gal R. Šerelytės konstruojamas veiksmas kiek „pasyvesnis“ nei J. Ivanauskaitės, bet kartu apdovanotas ir tam tikru „stichiškumu“, sodrumu ir autentika – tuo jis žavi ir įtikina: jį reikia perskaityti iki pabaigos. Gal R.Šerelytė ir „piknaudžiauja“ teksto metaforiškumu, „niekur nevedančiu“, gal žaidžia meninių priemonių gausa, bet jos romaną „Vardas tamsoje“ skaityti galima kartais susierzinant, o kartais - stebintis ir džiūgaujant: yra dar literatūros (ir bus)... Žodžiu, perskaityti reikia...