Aktorius, režisierius, rašytojas Kęstutis Marčiulynas, prieš daugiau kaip aštuoniolika metų metęs pasaulietinius reikalus, gerą darbą, mylimąją, išvyko iš Lietuvos į Pietų Korėją, apsistojo į budistų vienuolyne ir po ilgų metų kasdienių praktikų tapo visateisiu Jogye ordino vienuoliu Bo Haeng (liet. "Platusis veiksmas").

Dabar kelis kartus per metus jis atvyksta į Lietuvą, skaito paskaitas verslininkams, veda seminarus, rodo monospektaklį "Auksinė šventykla", rengia savo knygos "Laiškai iš Drakono kalnų" pristatymus. Šiuo metu Bo Haeng vėl trumpam vieši Lietuvoje.

– Vis atvykstate į Lietuvą ir vėl išvykstate. Kada planuojate pagaliau pasilikti?

– Nėra taip paprasta ilgam apsistoti Lietuvoje. Ilgiausiai esu išbuvęs septynis mėnesius. Lietuvoje viskas smarkiai skiriasi palyginti su tuo, ką patyriau vienuolynuose Pietų Korėjoje, Japonijoje. Sunku čia bendrauti. Reikia laikytis taisyklių, kurias esu užmiršęs. Būdamas Lietuvoje einu ten, kur kviečia. Kartais visai sutrinku nesuprasdamas, apie ką čia kalbama... Tad studijuoju žiniasklaidą, žiūriu televiziją ir mėginu prisitaikyti. Bet tas prisitaikymas taip pat turi ribas. Esu vienuolis. Man nėra svarbu asmeninis gyvenimas. Jo neturiu, taip pat kaip ir turtų. Tik pragyvenimas. Čia būnant tenka uždarbiauti. Juk išmaldos neprašysi, Jogye ordino vienuoliams tai griežtai draudžiama, o Lietuvoje išvis nėra tokios tradicijos.

– Ką pastebite į Lietuvą atvykęs šįsyk?

– Vis labiau suvokiu Lietuvą tokią, kokia ji yra, iš savo bokšto. Trūksta žmonėms orumo, savigarbos, žodžio laikymosi. Žmonės nebekontroliuoja, ką kalba. Patyčios – normali bendravimo norma. Kaip gali gerbti save tas, kuris, būdamas valdžioje,  vagia žmonių pinigus? Argi tokiu būdu susikrovęs turtus gali laukti sėkmės savo vaikams ar anūkams? Tu juk dvasine prasme lavonas, auginantis kitus lavonus. Todėl ir kyla karai, tarpsta nusikaltimai. Auginame piktžoles, užuot puoselėję gėles. Nesu šventas ir aš, tačiau čia – mūsų kraštas. Kad ir kaip būtų sunku, reikia turėti orumo ir savigarbos išbūti. Mūsų meilė savo tėvų ir senelių žemei yra begalinė. Todėl renku panašiai mąstančių žmonių komandą, mėginsime kažką keisti, dirbsime socialinius darbus. Kiek čia liko laiko, veiksime ir gerinsime padėtį. Reikia nedaug, tik teisingai pataikyti, ir viskas gali pasisukti kita linkme. Gėris yra mažuma, tačiau visi jo nori. O pavydas, abejingumas – silpnumas, liga. Tai pagydoma.

Trūksta žmonėms orumo, savigarbos, žodžio laikymosi. Žmonės nebekontroliuoja, ką kalba.

– Ar ne per griežtai čia užsimojote?

– Griežtumas sau, o paskui jau disciplina ir pastovumas. Turi būti viltis ir pozityvumas. Laimė – tai nėra geras gyvenimas. Laimė – tai savęs suvokimas. Gyvenimas yra puikus, tačiau ne visada geras. Tam suvokti reikia jėgos.

– Jūsų pasirodymai, spektakliai – tai būdas tą idėją perteikti žmonėms?

– Taip, ir į tai įdedu labai daug energijos. Važinėju po Lietuvą, susitikdamas su žmonėmis. Po truputį randu bendrą kalbą. Aš mokiausi budistų vienuolyne, tapau dzenbudistų vienuoliu. Tačiau tik tam, kad sustiprinčiau žmonių dvasią, o ne visus mokyčiau svetimos kultūros. Tai tik technika. Meilė, gailestis, užuojauta nesiskiria, kad ir kokioms religijoms priklausytų.

Renginiai su Bo Haeng Sunim

Monospektaklis "Auksinė šventykla" Kaune – balandžio 18 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Rūtos salėje.

Improvizacijų vakaras "Laiškai iš vienuolyno" pagal jo paties autobiografinę knygą "Laiškai iš Drakono kalnų" balandžio 27 d. 18 val. Kauno kameriniame teatre.

Knygos "Laiškai iš Drakono kalnų" pristatymas Klaipėdos I.Simonaitytės bibliotekoje balandžio 28 d. 17 val.

Dinaminė meditacija Kido balandžio 29–30 d. Karklėje. Registruotis – kidobohaeng@gmail.com.