Ryškiausiam muzikiniam metų reiškiniui – Vilniaus festivaliui – įsibėgėjus, birželio 9-ąją kanadiečių dirigentė Keri Lynn Wilson, klarnetininkas Žilvinas Brazauskas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pakvies į išskirtinį festivalio koncertą.

Jis skirtas atminti vieną ryškiausių jo šviesulių, dažnai vadinamą festivalio krikštatėviu, maestro Mstislavą Rostropovičių. Jaunųjų talentų debiutas Vilniaus festivalio scenoje – visuomet laukiama šventė, o jei savo muzikinę odę maestro dedikuoja jo įkurto fondo auklėtinis, šis muzikinis vakaras įgauna ypatingą aurą. Su vienu ryškiausių jaunosios kartos lietuvių atlikėjų, šiuo metu Vokietijoje gyvenančiu Ž. Brazausku kalbamės koncerto išvakarėse – apie lemiamas gyvenimo pažintis, įkvėpimą ir iššūkius, tenkančius kylantiems atlikėjams.

– Kiekvienas akademinės muzikos festivalis turi savo idėjinius globėjus, saugančius festivalio aurą ir įprasminančius jų istoriją. Vienas tokių šviesulių Vilniaus festivalio 20-mečio kelyje buvo ilgametis Lietuvos muzikų bičiulis, legendinis violončelininkas, pasaulinio garso menininkas ir humanistas M. Rostropovičius. Maestro atminti šiemet dedikuotas birželio 9-osios simfoninės muzikos vakaras su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kuriam diriguos kanadietė K. L. Wilson. Ką jums asmeniškai reiškia groti solo tokiame koncerte? Kokie prisiminimai, atgarsiai apie maestro per tuos metus pasiekė?

– Kai buvau priimtas į fondą, dar nežinojau ir nesupratau, kokia didi asmenybė yra maestro. Tik jam pasitraukus iš gyvenimo, pradėjau daugiau domėtis ir likau be galo sužavėtas jo gyvenimo istorija, nuveiktais darbais bei muzikinėmis interpretacijomis. Iki dabar esu ištikimas Maestro atliekamomis Bacho siuitomis violončelei, o visai neseniai, besiklausant M. Rostropovičiui dedikuotam koncerte S. Prokofjevo „Sinfonia Concertante“, tiesiog negalėjau atsikelti iš vietos. Tik maestro dėka S. Prokofjevas pasiryžo savo gyvenimo pabaigoje parašyti vieną iš geriausiai tuometinę gyvenimo padėtį atspindinčių kūrinių. Žmonių, kuriuos jis įkvėpė nepasiduoti yra labai daug, o tai labiausiai atsispindi jo pasakytuose žodžiuose: „Galbūt po vieną mes galime nuveikti ne tiek daug, tačiau suvienytos mūsų pastangos gali pakeisti pasaulį“.

– Svarbus maestro M. Rostropovičiaus veiklos baras Lietuvoje – pagalba talentingiausiems šalies jauniesiems muzikams. Jo darbus Lietuvoje šiandien tęsia labdaros ir paramos fondas, per 13 metų parėmęs virš 100 talentingiausių Lietuvos vaikų. 2007–2011-aisiais buvote šio fondo stipendininkas. Ką suteikė ši galimybė ir kaip apskritai vertinate jaunųjų talentų rėmimo svarbą ir perspektyvas Lietuvoje bei užsienyje?

– Galimybė būti fondo stipendininku suteikė visapusišką pagalbą bei kritiškai padėjo formuojantis mano asmenybei. Fondas nupirko instrumentą, kuriuo esu be galo patenkintas, taip pat suteikė galimybių pamatyti kitas šalis, bendrauti ir muzikuoti su užsienio atlikėjais, tokiais kaip Alexey Igudesman, Richard Hyung-ki Joo ar Julianas Rachlinas. Dėl fondo galėjau mokytis pas vieną geriausių instrumento meistrių Sabine Meyer.

Dar vienas svarbus momentas – du kartus metuose rengiama Nacionalinė moksleivių akademija, kurioje moksleiviai iš visos Lietuvos gilindavo savo žinias. Tai buvo galimybė praplėsti draugų būrį ne tik muzikos srityje, tačiau susipažinti su moksleiviais, kurie žavisi matematika, biologija ar filologija, ir sužinoti, kodėl juos tai patraukė. Į akademiją buvo kviečiami žymūs istorikai, filosofai, menininkai, kurie vakarais skaitydavo paskaitas ir dalindavosi savo žiniomis bei išmintimi. Teko klausytis bei bendrauti su Leonidu Donskiu, Edita Mildažyte, Dariumi Kuoliu, Edmundu Jakilaičiu, Benediktu Vanagu, Vytautu V. Landsbergiu, Giedriumi Kuprevičium – vardinti dar tikrai būtų galima ilgai. Prie pietų ar vakarienės stalo užvirdavo didelės diskusijos su moksleiviais bei profesoriais, kurios užsitęsdavo iki pat dalykinių užsiėmimų laiko. Tokioje neformalioje aplinkoje matyti šviesiausius Lietuvos protus bei bendrauti su jais paliko ypatingai didelį įspūdį.

Remti jaunus žmones yra labai svarbu. Maestro yra taip pat sakęs, jeigu jautiesi patogiai ir viską gerai mokantis – privalai važiuoti ten, kur būtum tik pradedantysis. Tokiu būdu tobulumo rėmai išnyksta ir pradedama kaupti naują informaciją. Dažnas neturi pakankamai išgalių išvykti į meistriškumo kursus ar dalyvauti konkursuose, o tai yra ypač svarbu, kadangi jaunas žmogus gali pakelti didelį informacijos kiekį ir visa tai yra greičiau apdorojama. Todėl didžiausia pažanga yra padaroma mokyklos laikotarpiu. Pagalba yra vienas iš gražiausių gestų. Gaudamas ją tu taip pat nori ją perduoti kitiems. Tą labai gerai parodė maestro, kuomet išvijus iš Rusijos, jis su savo žmona apsistojo Lietuvos operos ir baleto teatre. Jis buvo dėkingas už svetingumą, todėl, kai Lietuvą ištiko sunkus momentas, jis sugrįžo ir stengėsi mums padėti.

– Vilniaus festivalis per gyvavimo 20-metį užpildė daugybę Lietuvos kultūros lauko nišų. Viena jų – didelio matomumo erdvė talentingiausiems jaunosios kartos muzikams. Ar sunku jaunam atlikėjui skintis kelią į didžiąją sceną, tarptautinius festivalius?

– Jei esi moksleivis, mokytojai, fondai bei įvairios organizacijos yra labai didelė pagalba organizuojant koncertus, supažindinant jaunus muzikantus su orkestru bei didžiosiomis scenomis. Įstojus į akademiją, mano manymu, yra du keliai – laimėti konkursus, kas priklauso nuo sėkmės, kadangi kiekvienas komisijos narys turi skirtingą požiūrį į kūrinių atlikimą, arba organizuoti koncertus pačiam. Pastaruoju atveju prasideda visiškai naujas etapas, kurio metu esi atsakingas už rengiamus koncertus. Tik nuo paties atlikėjo priklauso, kiek dažnai jis nori būti matomas. Tai yra iš vienos pusės labai įdomu – reikia išmokti užmegzti kontaktus, pasiūlyti įdomias koncertų programas, o taip pat turėti bendraminčių tarpą, su kuriais norėtum groti kartu.

Sunkioji pusė yra viso to įgyvendinimas. Daugelis muzikantų yra pasinėrę į grojimo tobulinimą, o grįžus namo po ilgos, akademijoje praleistos dienos, nėra taip lengva užsiimti koncertų planavimu. Tačiau tai tikrai reikalinga, ypač dar nežinomiems atlikėjams, nes tik koncertų metu juos gali pastebėti reikšmingi žmonės, nuo kurių gali priklausyti ir tolesnė ateitis. Paskutinį kartą grojau su naujai suburtu trio pas vieną šeimą, kuri dažnai rengia koncertus namuose. Po koncerto priėjęs vyras buvo labai susižavėjęs mumis ir pasiūlė įrašyti kompaktinį diską, kurio visas išlaidas padengs jis. Tai yra ypatingai gera proga, kadangi kompaktinis diskas labai gerai reprezentuoja atlikėją ar ansamblį, taip pat sudaro rimtą (solidų) įvaizdį. Nusiuntęs solinį diską Šlėzvigo-Holšteino festivaliui, gavau progą šią vasarą jame pasirodyti. Tai tik keli pavyzdžiai, tačiau kiekvienas randa asmeniškai labiausiai tinkamą variantą, ieškodamas kelių į didžiąsias scenas.

– Birželio 9-ąją Nacionalinėje filharmonijoje skambėsiantis koncertas pavadintas „Simfonija maestro Mstislavo Rostropovičiaus atminimui“. Kaip, Jūsų manymu, ši simfonija turi skambėti ir kodėl šiam atminimui įprasminti pasirinkote Jeano Françaix koncertą klarnetui ir orkestrui? Kuo jis jums įdomiausias?

– Šį koncertą pasirinkau neatsitiktinai. J. Françaix kuriama muzika yra visuomet žaisminga ir kupina energijos. Toks buvo ir maestro. Jis visuomet turėdavo įdomiausių pasakojimų ir nutikimų iš savo gyvenimo, visada būdavo kupinas gerų emocijų. Maestro teko sutikti tik vieną kartą, bet to tikrai nepamiršiu. Net jo kostiumas buvo ne įprastos juodos, bet violetinės spalvos. Tuomet labai nemėgau fotografuotis, bet įkalbėtas tėvų, turiu vieną iš svarbiausių savo gyvenimo atsiminimų.

– Kokie artimiausi Jūsų profesiniai planai, projektai ir kūrybinės ambicijos? Su kurios šalies muzikine kultūra planuojate sieti artimiausią ateitį?

– Liepos pradžioje ruošiuosi išvykti į festivalį bei meistriškumo kursus Kantabrijoje, Santander mieste, iškart po jo vyksiu į meistriškumo kursus Portugalijoje, Lisabonoje. Tuomet laukia koncertas Šlėzvigo-Holšteino festivalyje bei dar keli koncertai Berlyne. Galiausiai grįšiu į Lietuvą, kur planuojamos intensyvios repeticijos su neseniai suburtu „Trio Agora“, kuriame groja du mano labai geri draugai – violončelininkė Natania Hoffman ir pianistas Robertas Lozinskis. Rugsėjo mėnesį su šiuo trio įrašysime kompaktinį diską, kurio tema bus susijusi su ankstyvaisiais kompozitorių kūriniais. Taip pat laukia naujas išbandymas – aranžuoti kūrinius mūsų sąstatui, kurie originaliai buvo parašyti fortepijoniniam trio.

Šiuo metu negaliu atsakyti, kurioje šalyje planuoju pasilikti. Norint pasilikti Vokietijoje, reiktų pakeisti klarneto sistemą iš prancūziškos į vokišką, nes tik tokia sistema yra leidžiama groti orkestre. Aš sąmoningai pasilikau prie prancūziškos, kadangi noriu pažinti daugiau kraštų bei skirtingų kultūrų. Taip pat esu savęs ieškojimo kelyje. Užaugau besimokydamas klasikinės muzikos, dainuodamas džiazą, klausydamasis klasikinio roko ir visuomet maniau, kad ateis laikas, kuomet reikės apsispręsti ir pasirinkti tik vieną sritį. Kelis kartus pabandžius eiti viena kryptimi, supratau, kad man reikia atsparos ir iš kitos, ir kad tikriausiai niekada negalėsiu užsiimti tik klasikine ar tik džiazo muzika.

Pastaruoju metu labai intensyviai klausausi lietuvių liaudies muzikos ir žaviuosi jos įvairove. Labai norėčiau garsinti lietuvių kompozitorius bei lietuvių liaudies muzikinį paveldą. Apie šią galimybę labai rimtai svarstome su trio ir planuojame parengti muzikinę programą, paremtą tik lietuvių kompozitorių muzika.