Knygos

Žodžiai iš meilės

Vienoje knygoje teigiama, kad iš tikrųjų netikinčiųjų nėra. Yra tik tie, kurie neprisimena Dievo meilės.

Tai humanistinis požiūris į žmogų ir kiekvienas turi teisę galvoti kitaip. Bet, matyt, atėjo laikas, kai iš naujo mokomasi sau užduoti tikėjimo klausimą, nes pasirodžiusių knygų gausa galėtų patvirtinti, kad netrūksta „badaujančių“ sielų: yra knygų, siūlančių vakarines meditacijas („Nakties šviesa“), yra knygų, bandančių įrodyti maldos reikšmę („Maldos galia“), o yra tiesiog žaismingų literatūrinių tekstukų (beje, labai vykusių), kurie adresuoti Kūrėjui – viską suprantančiam draugui ar tėvui („Maldos iš Nojaus arkos“, „Pelės maldos“)... Visa tai gali pažadinti tam tikrą skepsį, bet tiek to... „Gražiausios krikščionybės maldos“ – knyga, patvirtinanti, kad patys gražiausi žodžiai yra paprasti ir nuoširdūs.

Knyga, pristatanti žymiausių Rytų ir Vakarų Bažnyčios tėvų, šventųjų, mokslininkų ir menininkų maldas, sudaryta chronologiniu principu – nuo pirmųjų krikščionybės amžių iki šių dienų. Kaip teigia leidėjai, „čia rasite ...> maldas, jau tapusias krikščioniškojo dvasingumo klasika. ...> Maža to, ji (knyga - aut.) ir šiandien pajėgi provokuoti, įkvėpti niekieno dar neištartiems, nepakartojamiems mūsų pačių žodžiams ir gyvenimams“.

Šv. Klemensas Romietis, Origenas, šv. Pranciškus Asyžietis, Martynas Liuteris, Siorenas Kierkegoras, Polis Klodelis (žymus rašytojas, diplomatas; jaunystėje buvęs materialistas, vėliau tapęs nuoširdžiu tikinčiuoju, kurio atsivertimui įtaką padarė Rembo poezija), Neli Sachs ir Motina Teresė - iš pirmo žvilgsnio stebėtinai skirtingos asmenybės, todėl net keista, kad jie tokie stebėtinai panašūs - kai meldžiasi ir yra atviri.

Šios maldos nėra meniniai tekstai – tai tiesiog pokalbiai, individualus kreipimasis į Kūrėją, todėl negali būti vertinamos pagal literatūros kūriniui taikomus kriterijus. Joms nereikia nei konteksto, nei modernios raiškos... Jos ir racionalios, ir grynai intuityviai „iškalbamos“. Jose nėra jokio herojiško dvasingumo ar nežemiško šventumo: „Biblinė ir krikščionybės tradicija dažniau kalba apie ypatingus silpnumo, nuodėmingumo, pavydo, išdavystės atvejus pačioje Dievo tautoje ar tarp Jo pašauktųjų. ...> Ne forma čia svarbiausia ir ne žodžiai, o atvira širdis, išdrįsusi išgirst ne tik save, bet ir kitą. Tai, kas kyla iš tokios širdies, visada sakralu ir šventa. Ir gražiausia“.

Atrodo, kad kiekvieno žmogaus asmeninė patirtis „sukuria“ jam maldą:

...> Aš išties net savęs nepažįstu,

ir tai, kad manau paklūstąs tavo valiai,

dar nereiškia, kad iš tiesų tai darau.

Bet tikiu, kad troškimas patikti Tau

iš tiesų Tau patinka.

Aš viliuosi, kad niekad nieko neveiksiu be šito troškimo.

Ir žinau, jei to trokštu,

Tu vesi mane teisingu keliu,

net jei aš galbūt jausiuos apleistas

ir šešėly mirties.

(T. Mertonas)

Gaišindama jūsų brangų laiką, kalbu apie knygą, nenusipelnančią diskusijų, bet gražią... Ir turiniu, ir iliustracijomis – XIII – XIV a. evangelijų armėniškų rankraščių miniatiūrų fragmentais... Tikrai velykinis skaitinys...