Dabar menininkai bruka žiūrovams konceptualizmą įkyriau: tikisi, kad istoriją susikurs pats lankytojas, kad menas vers jį mąstyti. Nors man patinka, kai kūrinys provokuoja vieną kitą mintį, kartais pamirštama, kad pernelyg didelis užuominų slėpimas ar atsisakymas jų suteikti gali atstumti patį žiūrovą nuo galerijos durų slenksčio. Nesakau, kad tapyboje visiškai nebeliko istorijos ar subtilių nuorodų, – priešingai, džiugu matyti, kad tokių paveikslų dar esama.
Aušros Vaitkūnienės parodoje „Paveldas ir vizijos“ susitiko, regis, vienas kitam prieštaraujantys žodžiai: paveldas, istorija, praeitis ir vizija, ateitis, polėkis. Tačiau šios priešybės parodoje natūraliai susilieja į dar visai neseniai šviežumu kvepėjusią dabartį – balandžio ir gegužės mėnesiais „Drobės“ galerijoje veikusią ekspoziciją.
Parodoje vyrauja gausūs autorės piešinių ciklai, instaliacijos ir juos puošiantys tekstiniai intarpai. Vienas įsimintiniausių – erdvės gale stovintis geltonas namukas, kurį A. Vaitkūnienė kūrė savo rankomis iš kaimyno atiduotų lentų. Stovėdama tame kampe ir leisdama sau ne analizuoti, o tiesiog būti tarp kūrinių, jaučiau šilumą, geltoną šviesą, ramų susikaupimą. Net tą kampą apibūdinantis ketureilis: „Saulės žibintas balkone / Taip toli pilnatis / Šneka tarpusavy / Šviesos kalba...“ paantrina mano esamiems jausmams. „Geltonąjį kambarį“ atskyrė siena, ant kurios kabojo piešinys. Jį analizuodama užtrukau net kelias minutes. Paveiksle matyti tik vienas centrinis objektas – širdelės formos žaisliukas. Iš tolo jis gal net neprimena Kalėdų eglutės žaislo, tačiau, priėjus arčiau, išryškėja piešinio gylis. Ilgai svarsčiau, ar popierius buvo specialiai lankstytas, ar čia slypi tam tikra magija – erdvė kūrinyje tokia įtikinama, kad atrodo, jog žaisliuko svoris įspaudžia paviršių, tarsi jis gulėtų ant minkšto audinio ar lovatiesės.
Vien šis kūrinys primena dar vieną A. Vaitkūnienės parodą, vykusią praėjusių metų žiemą, kurioje žiūrovams buvo pristatyta kalėdinės tematikos ekspozicija.
Pasukusi galvą į dešinę suprantu, kad patekau į keturių raudonųjų darbų alcheminį ciklą. Pirmajame paveiksle pasitiko cheminės formulės, Mendelejevo lentelės ženklai, tekantis cheminis skystis ir kelios į žmones ar dvasias panašios figūros, sklandančios aplink mažą fabrikėlį. Visa scena primena keistą laboratoriją tarp mokslo ir sapno.
Antrasis paveikslas grafiškesnis – jame išryškėja it keramikų krosnys, o jų viduje kažkas verda, burbuliuoja, garuoja. Trečiajame darbe žiūros taškas priartėja: atsiduriame beveik šalia didžiosios krosnies. Kyla pojūtis, kad karštis sklinda už paveikslo ribų, o mes patys pradedame kaisti kartu su visa scena. Galiausiai, tarsi po darbo dienos, prisėdame prie savosios krosnies.
Tačiau net ir poilsis čia neatsiejamas nuo darbo – ant krosnies stovinčioje kolboje rangosi driežiukas, primindamas, kad procesas niekada nesustoja, kad viskas nuolat verda ir juda. Galbūt kyla klausimas: kas gi visa tai kuria? Šalia raudonojo ciklo išvystame ir patį kaltininką: burtininką su maro gydytojo kauke, tarsi žaidžiantį tinklinį su savo magiškuoju rutuliu.
Palikus alcheminius mokslus ir viduramžius, einu ieškoti anotacijoje minėtos Herodoto istorijos. Kita galerijos pusė apdengta mėlynumo šydu, čia pradeda ryškėti minėtos senovės graikų pasaulio statulos, jų skulptūriniai elementai pasipuošę mėlynuoju fonu, primenančiu Viduržemio jūrą, poetiškai iliustruojantis ketureilis „Aštrių lapų šešėliai / Lyg ietys / Persmeigta žemė įšalus / Žiba sustingęs į ledą fontanas.“ Pamačius A. Vaitkūnienės konstruotą laivą, plaukiantį per mėlynę dažų, prisiminiau Odisėją, jo keliones ir pasakojimus. Visiškai priešingoje pusėje įmatau ir Trojos karo padarinius: karių galvas, šalmus, jau nudilusius kardus.
Šioje parodoje pristatyti A. Vaitkūnienės piešiniai – tai, ką įprastai matome rečiau, tačiau jie nė kiek nenublanksta, priešingai, leidžia intymiau pažinti autorės pasaulį. Ypač išsiskyrė instaliacijos, kuriose kūriniai tarsi gyveno erdvėje kartu su žiūrovu. A. Vaitkūnienės paroda „Paveldas ir vizijos“ tapo gyvu pasakojimu, kuriame susilieja asmeninė atmintis, istorija, mitologija ir kasdienybės fragmentai. Menininkė nevengia simbolių, užuominų ir naratyvo, todėl žiūrovas kviečiamas ne tik stebėti, bet ir klaidžioti tarp skirtingų nuotaikų – nuo šilto, nostalgiško geltonojo kambario iki alcheminių ar antikinį pasaulį primenančių vizijų.
Projektas „Santaka“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 10 000 eurų.
Naujausi komentarai