Žvėrims ir paukščiams medžio drevės – puikus būstas. Jaukų apvalų, gamtos sutvertą kambarėlį gali turėti ir žmogus. Tai prieš 200 metų įrodė Dionizas Poška, išgarsėjęs neįprastu statiniu.
Užkonservuos: restauratoriai baublius dezinfekuos, išnaikins kinivarpas.
Neuždengti: iki praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio baubliai buvo atviri, nesaugomi nuo aplinkos poveikio.
D.Poška pasižymėjo kaip žemaičių patriotas, tačiau ne mažiau jo pavardę lig šiol garsina du baubliai, rymantys Šilalės rajone Bijotuose ir laukiantys, kada bus prikelti naujam gyvenimui.
Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad baubliu vadintas nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas, Žemaitijoje jis gerbiamas ir krikščionybės laikais. Į baublius buvo statomos šventųjų statulėlės, kelios tokios stovi ir D.Poškos baublių pašonėje.
Pirmasis D.Poškos baublys buvo savotiška pavėsinė su dviem langais, durimis ir stogu, kurią jis, padedamas baudžiauninkų, išskobė 1812 m. iš seno, pradėjusio džiūti ąžuolo kamieno. Pats ąžuolas augo ant Vyšnių kalno, maždaug už pusantro kilometro nuo vietos, kur stovi dabar. Suskaičiavęs medžio rieves baublio šeimininkas išsiaiškino, kad jis buvęs apie 1000 metų. Jame gali tilpti 10--15 suaugusių žmonių.
Maždaug po dešimties metų D.Poška pasidirbo dar vieną baublį – mažesnįjį brolį. Pastarajame D.Poška rinko įvairias senienas: čia sudėjo apylinkėse rastus archeologinius radinius – senovinius šarvus, kardus, sienas iškabino įžymybių portretais. Šie rinkiniai buvo pripažinti pirmuoju muziejumi Lietuvoje.
Pirmajame baublyje D.Poška pats rašė, kūrė eiles. Čia gimė žymiausias jo kūrinys "Mužikas Žemaičių ir Lietuvos". Palubėje lig šiol išliko lentynos, kuriose D.Poška kaupė savo biblioteką. Išliko ir suolelis, ant kurio jis sėdėjo. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus, kuriam šiuo metu priklauso baubliai, direktorė Soneta Būdvytienė pasakojo, kad yra išlikęs ir stalelis, ant kurio rašė D.Poška.
Mažajame baublyje eksponuojamos suakmenėjusios mamuto iltys ir du karo sviediniai. Tai ir visi išlikę eksponatai, kiti pasimetė per karą, dalis prapuolė baubliams keliaujant iš vienų rankų į kitas.
Šiandien baubliai uždaryti. Jie apgaubti ne tik palapinės formos stikliniais gaubtais, bet ir papildomu drožlių plokščių kiautu. Prastos būklės baubliai netrukus bus pradėti restauruoti. Juos saugos nauji, bet tokios pat formos nameliai.
Be to, greta jau atstatoma medinė tarpukario laikų mokykla, planuojama atkurti ir malūną, sutvarkyti greta esančius tvenkinius. Mokyklos erdvėse įsikurs muziejinės ekspozicijos. Planuojama, kad čia veiks ir amatininkų dirbtuvės, bus įrengtas parkas. Neišliko netoli baublių stovėjusio D.Poškos nedidelio gyvenamojo namo, jis nebus atstatomas.
Baubliai, tikimasi, sulauks daugiau turistų, o aplinkiniai gyventojai turės naują kultūros židinį. Šiam projektui iš ES fondų skirta 6 mln. litų. Numatoma, kad po metų, minint pirmojo baublio 200 metų sukaktį, visi darbai bus užbaigti.
D.Poškos baubliai – unikalūs Lietuvoje, bet ne pasaulyje. Pagundai skobti sau būstus masyvių medžių kamienuose neatsispyrė ir amerikiečiai. Trobelių, įrengtų ilgaamžių spygliuočių viduje, būta Šiaurės Amerikos žemyno Šiaurės vakarų pakrantėje. Čia auga vieni didžiausių ir seniausių medžių pasaulyje – sekvojos.
Tiesa, kelis tūkstančius metų skaičiuojančių sekvojų čia išliko labai nedaug, daug ilgaamžių spygliuočių buvo išnaikinta įsigalėjus pramonei. Medžiai naudoti medienai, o buvusio miško žemė – žemdirbystei.
Įspūdingiausio mastelio sekvojų kamienuose praėjusio amžiaus pradžioje buvo įrengti kambariai. Unikaliems būstams naudoti ir jų kelmai. Įspūdingą šių gamtos kūrinių dydį iliustruoja išlikusios senos fotografijos ir atvirukai. Jose matyti ant milžiniškų rąstų pozuojantys raiteliai, ant medžio kamieno arba kelmo kuo laisviausiai išsiteko ir tuomečiai automobiliai. Iki šių dienų išlikę didieji rąstai Amerikoje tapo paminklais, traukiančiais fotografuotis turistus.
Baublių šeimininkas
Dionizas Poška (1757–1830) išgarsėjo kaip rašytojas, žemaičių patriotinio sąjūdžio dalyvis. Jis buvo nestambus dvarininkas, turėjo baudžiauninkų. Nesitenkindamas rašytąja istorija, jis kasinėjo milžinkapius, o radinius eksponavo baublyje. Pats baublys tapo savotišku žemaičių patriotizmo simboliu.
Ant baublio D.Poška pakabino užrašą: "Barzdžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų, parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu. Tikras mano vardas buvo Baublys – Dievui garbints buvau. Nuteriojus tėvynę, suvytau, sudžiūvau. Ties manim Perkūnui degė avys, ožkos, o dabar manyj gyvena Dionizas Poška."
Naujausi komentarai