Floristas be gėlių neišsiverčia ir namie
Klaipėdiečiui augalai ir paveikslai svarbiau nei baldai ar kiti rakandai
Gėlės – pagrindinė floristo Sigito Kaminsko darbo priemonė. Tačiau be jų klaipėdietis neišsiverčia ne tik savo salone. Masyviais žaliuojančiais vazonais nustatytas visas erdvus vyro būstas. Atrodo, kad ant palangių ir grindų įkurdintos kambarinės gėlės tiesiog virsta per indų kraštus, – tokios jos vešlios ir sodrios.
Papirko būsto aura
Sunku patikėti, kad jokių stebuklingų receptų tokiam augalų vešėjimui neprireikia. Tačiau dažnai keliauti išsiruošiantis vyras patikino, jog renkasi nelepius, išskirtinės priežiūros nereikalaujančius augalus, kuriuos net nebaisu užmiršti palaistyti.
S.Kaminsko būstą neretai puošia ir skintos gėlės. „Kaip tik šiandien ketinau parsinešti iš darbo naujų“, – šypsojosi svetingai namų duris atvėręs vyras.
Prieš trejetą metų pačiame uostamiesčio centre įsikūręs klaipėdietis neslėpė, kad didžiausias dabartinio jo būsto pranašumas, kad darbo vietą gali pasiekti akimirksniu. S.Kaminskui ne mažiau svarbu, kad butas turi gerą aurą, mat jį įsigijo iš artimų žmonių.
Kadangi naujuose namuose kūrėsi rudenį, sienas būsto šeimininkas panoro perdažyti šiltomis vasariškomis spalvomis. Tai bene pats didžiausias pokytis, kurio teko griebtis naujakuriui.
„Spalvos išreiškia žmogaus dvasinę būseną, tačiau ilgainiui su jomis suaugame. Dabar į sienų spalvas nekreipiu dėmesio, net violetinės nebepastebiu“, – aiškino pašnekovas.
Patogu tik vienišiams
Vyras prisipažino namie praleidžiąs ne itin daug laiko, tad jų puoselėjimui ir tobulinimui didelės reikšmės neteikiąs.
Būsto įrengimo klausimais floristas nelinkęs konsultuotis su dizaineriais ar architektais. Vyrui svarbiausia, kad namuose būtų jauku, šilta ir patogu, o juose esantys daiktai derėtų vienas su kitu.
„Šie namai nėra sutvarkyti iki galo, bet kol kas neapsisprendžiau, ar ilgai čia gyvensiu. Yra planų įsirengti palėpę, susikurti ramybės kampelį, tačiau nežinau, ar ryšiuosi tokioms didelėms investicijoms“, – atviravo S.Kaminskas.
60 kv. metrų ploto trijų kambarių butą buvę jo šeimininkai drąsiai perprojektavo – pavertė vadinamąja studija. Čia erdvė skyla į valgomąjį ir vonios kambarį, o likusioje, didžiojoje dalyje, įkurta miegamoji bei poilsio zonos.
S.Kaminsko pastebėjimu, pirmasis tokio būsto įspūdis gali būti apgaulingas, nes gyventi jis tinkamas toli gražu ne kiekvienam.
„Kad tokį butą teisingai įvertintum, reikia jame pagyventi. Jei namuose esi vienas – viskas gerai, bet kai ilgesniam laikui užgriūva svečių, namuose kyla chaosas“, – būsto trūkumų jau spėjo patirti S.Kaminskas.
Baldams pinigų nešvaisto
Vyras neneigė, kad vertina įdomias interjero detales, tačiau siekia, kad daiktai būtų ne tik stilingi, bet ir praktiški.
S.Kaminskas nemato prasmės išlaidauti baldams, nes nesiruošia jais apsirūpinti visam gyvenimui. Tad įkurtuvėms klaipėdietis ieškojo kuo pigesnių gaminių, dalį baldų atsigabeno iš senojo buto.
Pinigų vyras prisipažino nepagailėjęs tik apskritam valgomojo stalui ir kėdėms.
„Man buvo labai svarbu, kad šie baldai būtų pagaminti iš natūralaus medžio ir patogūs. O prie padidinamo stalo gali tilpti daug žmonių“, – aiškino floristas.
Ypač daug dėmesio S.Kaminskas skyrė būsto apšvietimui. Vyro namuose gausu ne tik įvairių formų ir dydžių statomų bei kabinamų šviestuvų, bet ir žvakių.
„Šviesos netaupau – lapkritį, gruodį, kai itin tamsu ir niūru, man jos reikia labai daug. Kambaryje pakanka vien šoninio apšvietimo, o štai kai valgai, reikia geriau matyti, kad musės neprarytum“, – juokėsi pašnekovas.
Valgomajame ant lubų kabantis įspūdingo dydžio šilku trauktas apvalus šviestuvas floristo buvo derinamas prie virtuvinio stalo.
Neketina tapti daiktų vergu
Pašnekovas tikino, kad prie daiktų stengiasi neprisirišti. Norėdamas atsikratyti nereikalingo balasto, S.Kaminskas namuose neretai imasi revizijos.
Floristas tikino, kad net su knygomis atsisveikina lengva širdimi. Vyras laikosi pozicijos, jog skaityti tą patį kūrinį ar žiūrėti tą patį filmą pakartotinai – pernelyg didelė prabanga, nes žmogaus gyvenimas tam per trumpas. Dėl tos pačios priežasties itin retai S.Kaminsko namuose įjungiamas ir televizorius.
Didžiausią išliekamąją vertę, pasak klaipėdiečio, turi paveikslai, be kurių savo būsto jis tiesiog neįsivaizduoja. Tarp mėgstamų autorių – ir pradedantys, ir jau pripažinti tapytojai.
Vyras neneigė, kad brangūs ir su ypatingais prisiminimais susiję daiktai, tačiau tokių nėra itin daug. Kaip atminimą klaipėdietis saugo seną tėvo oblių, kurį šis naudodavo gamindamas įvairius muzikos instrumentus.
Virtuvėje akys pirmiausia užkliūva už originalaus staliuko, kurį S.Kaminskas sumeistravo iš senovinės siuvamosios mašinos. Ant jo stovi ir kita sentimentali smulkmena, primenanti vaikystę.
„Nusipirkau šią dėžutę, nes lygiai tokią pačią kadaise buvo padaręs tėvas. Matau joje sudėtus jo daiktus – skutimosi peiliukus, žiedus, kitokias smulkmenas. Galbūt kada nors parsivešiu ir mamos austus užklotus, rankšluosčius. Pasirodo, su metais tokius dalykus imi vis labiau vertinti“, – šypsojosi pašnekovas.
Naujausi komentarai