Atokioje Kalotės vietoje išpuoselėta sodyba priverčia stabtelėti ir ratuotus smalsuolius, ir šiaip praeivius. Tačiau jos šeimininkai Genovaitė ir Vytautas Skinkiai vis kuklinasi ir stebisi, jog jų rankomis sukurtas rojus neseniai buvo įvertintas gražiausios Klaipėdos apskrities sodybos titulu.
Dirbdami pasikrauna sveikatos
Buvę klaipėdiečiai, naujoje vietoje pradėję kurtis maždaug prieš septynerius metus, šypsosi, jog tuo metu erdvaus namo ir gėlynų vietoje plytėjo kone šiukšlynas.
Smailėjantis sodybos sklypas atrodo kiek didesnis nei yra iš tikrųjų, tačiau sutuoktiniai prisipažino, jog šiame 15 arų plote, daugiausia užsėtame žalia veja, visada yra ką veikti.
Išpuoselėtą veją tenka "pakirpti" mažiausiai kas ketvirtą dieną, o užklupus sausiems orams – nuolat laistyti. "Viską kuriame savo rankomis. Darbo daug, bet savęs vergais nevadiname, tai mums teikia malonumą", – patikino kadaise laivo vadu dirbęs V.Skinkys.
Jam antrinusi žmona šypsojosi, jog darbas sodyboje – geriausias sveikatos šaltinis.
Moteris tik apgailestavo, jog įpusėjęs ruduo jau spėjo sunaikinti pusę grožio. "Pavasarį sužydi tulpės, narcizai. O kai pražysta mūsų sumedėję bijūnai, pro šalį važiuojantys žmonės stabteli pasigrožėti", – šypsojosi ponia Genovaitė.
Išsivertė be patarėjų
Keturis sūnus išauginę sutuoktiniai kol kas erdviame būste gyvena dviese. "Mums vietos čia užtenka", – šmaikštavo ponas Vytautas. Pateikę architektui savo būsimojo namo viziją Skinkiai galutiniu variantu nenusivylė – pastatas išėjo toks, kokį šeimininkai ir įsivaizdavo. "Patys tokio namo norėjome, patys jį projektavome", – aiškino V.Skinkys.
Profesionalų pagalbos kalotiškiams neprireikė ir formuojant aplinką. Medžiai, gėlynai, vandens telkiniai, takeliai ir kiti aplinkos elementai tarsi savaime sulipo į darnią visumą. Vienintelis dalykas, dėl kurio naujakuriai iš karto buvo tikri – kad jų namų aplinką puoš tvenkinys.
"Dar kai gyvenome mieste ir turėjome rėželį žemės, ten buvo nedidelis tvenkinukas su vandens lelijomis. Dalis jų atkeliavo iš ten ir puikiausiai prigijo šiame tvenkinyje", – pasakojo G.Skinkienė.
Pora dievagojosi, jog ėmęsi savarankiškai formuoti sodybos aplinką jokių sunkumų nepatyrė. "Kai pinigų pritrūkdavo, tada būdavo sunku", – juokėsi sodybos šeimininkas.
Pasak pašnekovų, būnant parodose ar įvairiose prekyvietėse akys visada užkliūva už augalų sodinukų. Tik kokį ypatingesnį ne visada pavyksta įpirkti, tad kalotiškiai neslėpė apsidžiaugiantys retesnį egzempliorių gavę dovanų. Tačiau Skinkiai sakė, kad galvos dėl tūkstančius kainuojančių egzotiškų augalų jie tikrai nesuka.
Didžiuojasi pomidorais
Kalotiškiams būtų nelengva suskaičiuoti, kiek rūšių augalų puošia jų sodybą. "Vienus rauname, kitus sodiname", – šypsojosi G.Skinkienė.
Poros pasididžiavimas – pavasarį vešliais žiedais apsunkstančios magnolijos, vešlūs sumedėję bijūnai, naujoje aplinkoje baigianti priprasti kamelija. Obelų kaimynystėje Skinkių sodyboje vaisius mezga ir persikų medis.
"Apie kiekvieną augalą galėtum šnekėti nesustodamas. Kiekvienas jų turi charakterį, kai kurie, netinkamai susodinti, vienas kitą net užgožia, bando išstumti. Su augalais reikia nuolatos kalbėtis, juos paglostyti", – aiškino V.Skinkys. Regint vešlią augmeniją sunku nepatikėti tokiais pono Vytauto žodžiais. Juolab kad Skinkių darže užderi ir neįtikimo dydžio daržovės.
Poros auginami Lietuvos didieji pomidorai yra tokios apimties, kad vieno neretai neįveikia ir trys valgytojai. Pernai sutuoktiniams pavyko užauginti beveik 1900 g svėrusį tokį milžiną.
Naujausi komentarai