Gražiausios sodybos Kauno mieste šeimininkai Audra ir Tomas Galvanauskai namus ir aplinką puoselėja pagal savo išmonę ir galimybes. Patikėti šį malonumą profesionalams jiems nesinori. Šeima jau susitaikė, kad nuolat reikia prižiūrėti nendrinius stogus, kasmet grėbti lapus. Įpratus prie gamtos teikiamų pranašumų ir rūpesčių, nesinori nutrūktgalviškai skubėti gyventi.
Artėja darbymetis
Rudenišką popietę atvykę į Galvanauskų sodybą Vaišvydavoje prie vartų neradome nei skambučio, nei vaizdo stebėjimo kamerų. Varteliai buvo kiek prasivėrę, juos prilaikė nedidelis akmuo. Iš anksto pamokyti, jį atstūmėme ir patekome į erdvų žalią kiemą, apsuptą aukštų medžių – beržų, uosių, kaštonų. Neseniai nupjautoje vejoje pilna margaspalvių obuolių. Kieme – nė vienos obels.
"Mokinių darbas", – atlaidžiai pokalbį pradėjo iš namų išlėkusi šeimininkė Audra, rodydama į atsitiktines kiemo puošmenas. Obuolių prisvaido už tvoros įsikūrusios mokyklos išdykaujantys auklėtiniai.
Obuoliai – nedidelis rūpestis. Besiartinantis lapų kritimo sezonas šeimininkams grasina kur kas didesniu prakaito liejimu – viską tenka grėbti rankomis. "Lapų siurbliai negelbėtų, lapų būna bemaž iki kelių", – rodė A.Galvanauskienė. Šeima neretai organizuoja lapų grėbimo talkas, o pagalbininkams atsilygina maloniu vakarojimu gamtos prieglobstyje.
Anksčiausiai spalvą keičiantis beržas dar tik pradeda gelsti, o prie namo prisišliejęs drūtas kaštonas netrukus pažers ant žemės derlių – kai kurie dar neišsilukštenę vaisiai kone kumščio dydžio. "Neįsivaizduojate, kiek jų prikrinta", – pridūrė šeimininkė.
Vis dėlto Galvanauskai nepyksta, kad tenka plušėti ne tada, kada norisi, o kada reikia.
Pavasarį kaštonas atsidėkoja įstabiomis žiedų kekėmis, kiti medžiai kiemą paverčia jaukia gamtos oaze. Šeimininkai prisipažįsta: nors gyvena mieste, jaučiasi lyg kaime. 24 a kiemo žolės jie nesistengė paversti idealiai lygia veja, reljefas liko banguotas. Pievelę dėlto prižiūrėti nelengviau, priešingai – gražiai nupjauti banguotą veją sudėtingiau. Sulaukėjusią pievą per sausrą taip pat reikia laistyti.
Mokėjimas darniai susigyventi su gamta papirko gražiausios sodybos konkurso vertintojus iš šie vienbalsiai skyrė pirmą vietą. "Ten yra kažkas tokio, kas labai sužavėjo", – gyrė aplinkos specialistai. Jie nepaisė, kad sodyba neišsiskyrė augalų įvairove, nors tai – vienas vertinimo kriterijų.
Ieškojo originalios apdailos
Prieš įsikeliant į nuosavą namą, Galvanauskams neteko plušėti prie žemės. Dabar juos įdarbina net tik augmenija, bet ir nuolatiniai svečiai – laukiniai paukščiai. Šiems kieme įrengta lesykla, tačiau sparnuočiai sodybą ypač mėgsta dėl nendrinių stogų, kuriais uždengtas ūkinis pastatas, pavėsinė. Paukščiai nesibodėdami traukia šiaudus lizdams sukti, tad kasmet tenka kviesti stogdengius lopyti stogo. Nors vasarą po nendriniu stogu vėsiau, o žiemą – šilčiau, Galvanauskai džiaugiasi nedengę nendrėmis gyvenamojo namo, nes jo priežiūrai reikėtų skirti labai daug laiko.
Įsigijusi standartinį baltų plytų namą keletą metų šeima nesuko galvos, kad reikia jį dailinti. "Pirkome namą ir tiek, tada dar neturėjome vizijos, ko norime", – prisimena Audra.
Kelerius metus Galvanauskai su sūnumi Justu ir dukra Ieva Marija gyveno antrame namo aukšte, pirmasis nebuvo įrengtas.
Netrukus paaiškėjo, kad namą būtina šiltinti. Taip pat reikėjo sugalvoti, kuo apšiltintą fasadą apdailinti. Tinkuoti nesinorėjo, svarstyta apie klinkerio plytas. Vis dėlto idėja namą apmūryti senovinėmis plytomis buvo patrauklesnė. Šeimininkai netruko rasti, kas parduoda šią unikalią statybinę medžiagą. A.Galvanauskienės žiniomis, jų namas apmūrytas caro laikų dvaro statinio plytomis. Kai kurios jų apdegusios, moteris spėja, kad kadaise jos matė gaisrą.
"Manėme, kad taip bus originaliau, natūraliau. Prieš penkerius metus jos jau buvo brangokos. Pagalvojome: šimtą metų atlaikė, atlaikys ir antra tiek", – pasakojo šeimininkė. Raudonų plytų mūras fasade dera prie medžio dailylenčių.
Namo išorės autorius – Audros vyras Tomas. Jo verslas – mediniai surenkami namai, tad susiręsti ūkinį pastatą ir pavėsinę nebuvo sunku, tik stogus nendrėmis dengė samdyti darbininkai.
Virtuvės baldai – lyg altorius
Naujai apmūrytas namas turi priestatą su vitrininiais langais. Jį šeima praminė žiemos sodu – pintus baldus supa žaliuojantys augalai. Šildomos grindys leidžia mėgautis gamtos vaizdais ir šaltos žiemos vakarais.
Audra ištraukia paukščiams skirtą pintinę. Pasak moters, sparnuočiai gana dažnai atsitrenkia į namo langus ir krinta ant žemės. Šeimininkė paguldo juos į pintinę, kol atsigauna. Kartais jie lyg niekur nieko išskrenda, deja, kartais tenka ir palaidoti.
Senovinių plytų mūro galima pamatyti ir pirmo aukšto interjere, tiesa, jis yra tik dekoracija. Rupus mūras puošia ne tik svetainę, bet ir vonios kambarį.
"Ne viskas dar baigta, kūrybos procesas tęsiasi – trūksta kilimo, paveikslų. Ir minkštųjų baldų, ir šviestuvo labai ilgai ieškojome. Tačiau niekur neskubame, kol nerasime to, ko norime, nepirksime", – pasakojo A.Galvanauskienė.
Nors pirmas namo aukštas jau įrengtas, šeima daugiau laiko leidžia antrame. Namuose yra dvi bendros erdvės, dvi virtuvės. Svečiai dažniausiai priimami pirmame aukšte, kuriam šeimininkai nebuvo šykštūs. Svetainės baldai ir su ja sujungtos virtuvės komplektas pagaminti pagal specialų užsakymą iš natūralaus ąžuolo. Maisto gamybos erdvė, kaip juokauja Audros vyras Tomas, – tarsi altorius. Prie natūralaus medžio teliko priderinti granito stalviršį.
Nei dizainerių, nei namų tvarkytojų Galvanauskai nesamdo, nors galėtų sau tai leisti. "Man atrodo, kad ir patiems, be jokio dizainerio, galima sukurti jaukius namus. Tai labai įdomus kūrybinis darbas – kodėl jį patikėti kitiems ir dar už tai mokėti? Verčiau tuos pinigus išleisti kelionėms ar dar kam nors", – svarstė moteris.
Naujausi komentarai