Iššūkis architektui - įsirengti būstą sau Pereiti į pagrindinį turinį

Iššūkis architektui - įsirengti būstą sau

2007-03-27 00:00

Kaunietis architektas V.Juozaitis po mėnesio žada pagaliau persikelti į trejus metus dailintą mansardą

Pridėti kaip pageidaujamą šaltinį

Kaunietis architektas V.Juozaitis po mėnesio žada pagaliau persikelti į trejus metus dailintą mansardą

Prabangius namus užsakovams kuriantys architektai savo pačių namų duris pašaliečiams atveria nenoriai. Vieni teisinasi, kad nieko ypatingo pas juos nepamatysime, kiti sako nenorį visiems rodyti savo asmeninės erdvės. Kaunietis architektas Virginijus Juozaitis - vienas iš nedaugelio sutiko priimti svečius su fotokamera.

Smetoninis namas - brangus palikimas

Nuo 1932 metų Kęstučio gatvėje stovinčio trijų aukštų namo V.Juozaitis nieku gyvu neparduotų - juk jį statė jo senelis Jonas Juozaitis, tarpukario karininkas. “Senelis alaus nėra išgėręs, taip taupė pinigus, kad galėtų pasistatyti namą. Tiesa, tai antrasis jo namas. Pirmąjį pastatė Žaliakalnyje, po to pardavė ir pirko sklypą čia, nes tais laikais, kaip kažkada senelis paaiškino, Žaliakalnis buvo provincija”, - pasakoja architektas.

Kiemuose tarp Kęstučio gatvės ir Laisvės alėjos įsispraudusį Juozaičių namą supa Centrui nebūdingas didelis nuosavas kiemas, siekiantis beveik 20 arų ploto. Paradinėje pusėje - nemažas vejos plotas, greta namo, šalia nedidelio baseinėlio, susodinta dekoratyvinių augalų kompozicija. Kitoje namo pašonėje neseniai pastatyta netradicinės formos pavėsinė. Trinkelėmis grįstame vidiniame kieme užtektinai vietos keliems automobiliams. Beje, būtent šioje uždaresnėje erdvėje šeima mieliau kepa šašlykus nei ant vejos. Mat namo priekyje kiemas lyg ant delno matomas aplinkinių daugiabučių namų viršutinių aukštų gyventojams.

Sovietmečiu šis smetoninis namas buvo daugiabutis, jo struktūra ne ką pakito ir dabar, kai buvusio šeimininko anūkas vėl perėmė jį į vienas rankas. Cokoliniame aukšte - darbinė zona. Čia įsikūrusi architekto studija. Likęs namas suskirstytas į atskirus butus. Pirmajame aukšte apsigyveno vienas iš dviejų architekto sūnų. Antrajame aukšte, smetoniškos dvasios bute, apie 20 metų gyvena pats V.Juozaitis. Trečiasis aukštas, prakiurus namo stogui, prisiprašė kapitalinio remonto. Pradėjusi jį tvarkyti architektų Jūratės ir Virginijaus Juozaičių šeima nusprendė, kad mansardoje reikia pagaliau įsirengti savo pačių suprojektuotą šiuolaikišką būstą.

Beliko paskutiniai štrichai

Daugiau kaip 100 kv. metrų ploto užimančiame bute darbuotasi iš peties. Išgriauta ne viena siena erdviai svetainei, pakeltas stogas, vietoje buvusio balkono įrengtas vitrininis langas.

Buto šeimininkas pasididžiuodamas parodo bene labiausiai jam patinkantį naujojo buto privalumą - atskirą kambarį drabužiams ir batams.

Maždaug 18 kv. metrų ploto keturiose eilėse jau sukabinti architekto ir jo sutuoktinės drabužiai. Palėpėje įrengtose lentynose pristatyta batų dėžučių, dar neužpildyta didžiulė lentyna sulankstomiems drabužiams.

Likusi buto dalis vis dar be gyvasties - nėra nei baldų, nei paveikslų. V.Juozaitis džiaugiasi, kad tai viskas, ko betrūksta.

Kurdamas būstą sau architektas nepagailėjo to, kas geriausia gyvenamajai aplinkai, - natūralių medžiagų. Grindys visuose kambariuose iš natūralių ąžuolinių lentų. Vonioje jomis iškaltos net lubos. Tas pats tamsintas medis panaudotas ir durims, kai kur ir sienų apdailai. V.Juozaitis prasitaria, kad niekur užsienyje namuose neberastume natūralaus medžio grindų - tai būtų per didelė prabanga.

Architekto nuomone, tarpukario namo interjeras turi asocijuotis su tuo laikotarpiu. Tai buvo dar viena priežastis rinktis medį. Beje, atiduodamas pagarbą ąžuolui architektas net iš Anglijos atsivežė drožinėtą ąžuolinį rėmą židiniui.

Estetika ima viršų

Maža siaurutė virtuvė - tai bene didžiausias netikėtumas architekto pačiam sau suprojektuotuose namuose. V.Juozaitis tai racionaliai paaiškina: pastaraisiais metais namuose jis dažniausiai būna vienas, nes jo sutuoktinė persikėlė dirbti į sostinę. Kulinariniams gabumams tobulinti architektas paprasčiausiai neturi laiko. Virtuvėje jam dažniausiai prisireikia tik šaldytuvo.

Vis dėlto estetikos atžvilgiu virtuvė neužmiršta. Į akis krinta stalviršis, visas nulietas iš nerūdijančio plieno. Jame nė vieno griovelio ar siūlės, kur galėtų kauptis nešvarumai. Net plautuvė suformuota iš to paties plieno lakšto. Plienas - ilgaamžiška, nesibraižanti medžiaga. Ar ji išties praktiška? V.Juozaitis prideda prie stalo pirštą ir parodęs likusį riebalinį antspaudą trukteli pečiais. “Plienas tik dėl grožio”, - reziumuoja buto šeimininkas.

Užsuksiantiems pas Juozaičius į svečius, patartina aplankyti vonios kambarį ir pasigrožėti santechnikos įmantrybėmis. Turbūt ne visi bus matę lėkštės dydžio, lubose įmontuotą dušo diską. Kitas - vamzdelio formos dušas prijungtas prie žarnos. Kai jis nenaudojamas, žarna pasislepia po vonia.

Sienoms ir grindims vonioje architektas pasirinko dramblio odos faktūros plyteles. Vonia ir plautuvė įmontuoti į natūralaus akmens plokštes.

Namų šeimininkas sako, kad paties namai nėra jo kūrybos viršūnė, nes norus apkarpo galimybės. Tai, ką gali įpirkti kai kurie jo užsakovai, jo paties kišenei per brangu.

“Sunkiausia buvo sau pasidaryti projektą - tai pats brangiausias daiktas, nes niekas už jį nesumoka. Kitiems esu sukūręs žymiai geresnių interjerų”, - juokavo architektas.

Senajame bute - senoviniai baldai

Architektas prasitaria, kad vargu būtų ėmęsis remonto, jei būtų žinojęs, kiek laiko ir pinigų jam tam tai atsieis. “Dabar atrodo, kad viso to nebereikia. Juolab kad likau čia, Kaune, vienas. Kai įsirengiau būstą, mane pradėjo kalbinti važiuoti į Vilnių”, - su apmaudu kalba architektas.

V.Juozaitis nesidrovi parodyti ir dabartinio buto, kuriame gyvena bemaž dvidešimt metų. Siauručiame koridoriuje architektas parodo savo rankų darbą - lentelėmis iškaltas sienas. Senoviniais baldais ir kitomis antikvarinėmis detalėmis apipavidalintoje svetainėje, vis dar juntama tarpukario dvasia. Namų šeimininkas rodo senelio laikų šviestuvą, “art deco” stiliaus medinį veidrodį. Siauroje lentynoje už stiklo - gausi suvenyrinių kiaušinių kolekcija. Architektas ištraukia pirmąjį eksponatą - senelio iš Venecijos parsivežtą stiklinį kiaušinį. Kitoje spintoje gausu senovinių metalinių indų. “Mes - normali lietuviška šeima, kuri iš visur viską tempiame į namus”, - juokaudamas patikslina namų šeimininkas.

Greta senovinių nuotraukų ir paveikslų, svetainės sieną puošia įrėmintas senelio statyto namo planas. Kai kuriuos savo šeimai brangiausius daiktus architektas žada apgyvendinti naujajame bute. Senasis butas, kaip tikisi V.Juozaitis, pasitarnaus užsienyje šiuo metu gyvenančiam antrajam sūnui.

Daugiau naujienų