Kauno miesto draustinyje stūksantis Linkuvos dvaras masalas norintiesiems unikalios gyvenamosios aplinkos
Ruda spalva pažymėtas kelio ženklas, kviečiantis važiuojančiuosius pro Šilainių rajoną užsukti į Linkuvos dvaro sodybą, netikėta staigmena daugeliui kauniečių. Ši kultūros vertybė neminima tarp lankytinų Kauno vietų. Siauras keliukas neria pro individualių namų kvartalą, įsuka į Veršvos upelio draustinį, galiausiai pro medžių lapiją pasimato didelis tvenkinys, o ant jo kranto šmėžuoja masyvus statinys.
Apvažiavus iš kitos pusės, smalsuoliams nebekyla abejonių, kad tai ir yra dvaras. Masyvus balkonas ir simetriški išoriniai laiptai su puošniais turėklais rodo, kad tai ne paprastas pastatas.
Kaip įprasta daugeliui dvarų, rūmų prieigose keliukas sukasi ratu. Apskritimo viduryje tebėra išlikęs betoninis nedidelio fontano pagrindas. Kitas, didesnis fontanas su baseinu ir vyro skulptūra, tiesa, jau be galvos, tebestovi dvaro rūmų pašonėje. Dabar jis tarsi sujungia istorinius rūmus su sovietmečiu pristatytu kelių aukštų namu, neišsiskiriančiu ypatinga architektūra.
Matyti, kad naujesniame name unikalia dvaro sodybos aplinka mėgaujasi labiau pasiturintys gyventojai. Čia pakeisti langai, kai kur jų angos gerokai padidintos. Pro kitos namo pusės langus atsiveria apleisto tvenkinio panorama. Neprižiūrėtos aplinkos ir bemaž laukinės gamtos peizažais kai kurie gyventojai gėrisi sėdėdami lauko terasose.
Įkurdino ūkio darbuotojus
Dvaro rūmų pastate įrengti devyni butai. Kai kurios durys mena senovę ir yra retai kada varstomos. Kitos durys bei langai byloja apie čia gyvenančiųjų socialinę padėtį.
Bene visi dvaro gyventojai rūpinasi tik savo privačiais būstais ir laukia, kada valstybės lėšomis bus restauruojamas visas pastatas bei tvarkoma aplinka. Po vienu stogu gyvena ir pasiturinčios jaunesnės šeimos, ir kuklesnes pajamas gaunantys pensinio amžiaus gyventojai. Pasak vietinių, dvaro teritorijoje gyvena ir asocialių, girtaujančių asmenų, kurių bute atjungta elektra, šildymas ir vanduo.
Į aštuntą dešimtį įkopusi Biruta Naruševičienė Linkuvos dvaro rūmų antrame aukšte gyvena jau 31 metus. Čia ji apsigyveno, kai pradėjo dirbti netoliese buvusiose kiaulių fermose. Jos kaimynėmis tapo melžėjos ir kiti ūkio darbininkai. Pasak moters, anuomet valdžia žadėjo jiems pastatyti atskirtą gyvenamąjį namą, tačiau atkūrus nepriklausomybę dvaro gyventojams buvo leista tik privatizuoti turimus butus.
Raitytais laiptais užlipus į antro aukšto bendrą patalpą, vaizdas lyg įžengus į seną kaimišką trobą. Nežinia kiek metų remonto neregėjusios sienos ir grindys uždangstytos kuo papuola, patalpoje prikrauta įvairių buities rakandų. Biruta pasakojo, kad lyjant lietui vanduo bėga per visus kampus. Antro aukšto gyventojai bijo net kosmetiškai remontuoti vos besilaikančių išpuvusių lubų bendroje patalpoje, kad šios neįgriūtų.
Aprodydama savo butą B.Naruševičienė pasakojo, kad dabartinėje jos svetainėje anuomet buvo atliekamos šventos bažnytinės apeigos tuokiamasi, krikštijama.
Išėjusi į bendrą balkoną Biruta pasiremia į yrančius betoninius turėklus ir vaizduotėje regi kadaise čia puoselėtus gėlynus, vejas, fontaną su baseinu, skulptūras. Nepaisant to, moteris tikina, kad mielai išsikeltų gyventi į kitą butą, kur nebereikėtų sukti galvos dėl griūvančio namo problemų.
Jauni gyventojai gražiai susiremontuoja butus, o mes, seni, nebesitvarkome. Pinigus sukišime, o paskui turėsime išeiti. Būtų gerai, kad mums pasiūlytų gyventi kitur. Tiesa, čionykštės aplinkos būtų labai gaila. Čia ramu, daug medžių, visada rasi pavėsį, ir miestas arti, kalbėjo gyventoja.
Nelabai seniai į rūmų pirmą aukštą įsikėlęs 78 metų Vytautas Povilaitis nebenorėtų iš čia kraustytis jis vertina unikalią aplinką. Pro kiaurą stogą tekantis lietaus vanduo jo buto lubų ir sienų nepasiekia. Garbaus amžiaus gyventojas džiaugtųsi, kad gamtos ir architektūros grožybes valstybė prikeltų antram gyvenimui, o dabartinius gyventojus paliktų.
Pastato išore nesirūpinama
B.Naruševičienės įsitikinimu, dvaro aplinką tvarkyti gyventojams nepriklauso, nes žemė ne jų. Čiabuviai ne ką daugiau rūpinasi ir pastatu, kuriame gyvena. Kadaise buvę puošnūs betoniniai turėklai pradeda byrėti lyg dantys iš burnos, daug kur iš po tinko pradeda kyšoti plytos.
Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus darbuotojų teigimu, privatūs asmenys turėtų rūpintis jiems priklausančiomis kultūros vertybėmis, tačiau šie tvirtina neturį tam lėšų. Į periodiškai pasirodančius valdžios tarnautojus gyventojai žvelgia įtariai, nes jų tariami žodžiai nesipildo. Saugotinais laikomi pastatai, fontanai ir skulptūros toliau naikinamos laiko, augmenijos bei vandalų.
Neoficialiomis žiniomis, Linkuvos dvaru domisi verslininkai jie svarsto galimybę išpirkti iš gyventojų butus ir restauruotame pastate įkurti viešbutį.
Kultūros paveldo specialistai siūlo rūmus restauruoti ir pritaikyti kultūrinėms reikmėms. Manoma, kad reikėtų išsaugoti tarpukario rūmų tūrį bei puošybą. Taip pat siūloma atidžiau patyrinėti šį objektą, atidengti ir eksponuoti vertingiausius gotikos elementus.
Dabar, kol butai yra privatūs, paveldosaugininkai neturi teisės įžengti į privačią erdvę ir bent apžiūrėti išlikusias architektūros vertybes.
Dvarui daugiau kaip 500 metų
Gyvenantieji dvare gana dažnai regi stoviniuojančius svečius, kurie semiasi architektūros idėjų individualiems namus, kopijuoja įdomesnes pastato detales. Nedaug kas žino, kad šis išlikęs bene vienintelis dvaro sodybos namas perstatytas svirnas.
Nedaug tyrinėto objekto istorija byloja, kad Linkuvos kaimas ir dvaras atsirado XVI a. pirmoje pusėje. Dvaras ėjo iš vienų rankų į kitas, vienu metu priklausė jėzuitams. Tuo metu čia buvo įrengta koplyčia.
Manoma, kad XX a. pradžioje dvaro sodybą sudarė mediniai rūmai, trijų aukštų svirnas, tvora atitvertas sodas ir parkas. Kiek toliau stovėjo kumetynas, tvartai, kluonai, kiti pastatai. Per pirmąjį pasaulinį karą sudegė mediniai rūmai ir kiti ūkiniai pastatai.
Nepriklausomos Lietuvos laikais dvaras buvo išparduotas. Sodyba su dirbama žeme buvo paskirta Kauno arkivyskupijai ir atiteko arkivyskupui Juozapui Skvireckui. Jis iš esmės pertvarkė sodybą, senąjį svirną perstatė į vasaros rezidenciją.
Svirnas pavirto rūmais prie jo prijungus dviaukštį pastatą, balkoną su išorės laiptais bei naujus frontonus. Interjeras taip pat buvo pertvarkytas. Reprezentacinėje sodybos dalyje buvo rūmai su bažnytėle.
Arkivyskupo rūpesčiu taip pat buvo pastatytas naujas tvartas, atnaujintas parkas ir sodas. Parke pastatyta betoninė Šv. Jono koplytėlė tebestovi ir šiandien. Ūkyje auginti retų veislių uogynai išnyko.
Sovietmečiu Linkuvos dvaro sodyboje šeimininkavo Veterinarijos akademijos mokomasis ūkis, tada rūmuose ir buvo įrengti butai.
Naujausi komentarai