Vandens tema — ir už lango, ir viduje

Ant Neries kranto įsikūrusi verslininko šeima interjerą papuošė jūros detalėmis

Kauniečiai Rita ir Regimantas Malakai beveik metus džiaugiasi didmiesčio šurmulį iškeitę į ramybės oazę Kleboniškyje, prie pat Neries upės. Prieš ketverius metus šeima įsigijo 30 arų sklypą, kuris buvo vos įžengiamas, apaugęs beverčiais krūmais. Juos išnaikinę ir pasistatę namą, dabar kasdien Malakai su 5 metų dukrele Austėja ir metukų dar neturinčiu Oskaru gali gėrėtis nesuvaldoma upe.

Potvynių nebijo

„Vandens srovė nuteikia filosofiškai. Vis prisimenu posakį, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi“, – atviravo namo šeimininkas Regimantas. Jam ypač įdomu stebėti beužšąlantį tekančio vandens paviršių, vandenyje plaukiančias ledo lytis, ledų sangrūdas. Upė – tarsi gyvas organizmas.

Dairydamasi sklypo namui, šeima galvojo įsikurti prie ežero ar didesnio tvenkinio. Tačiau nesigaili apsigyvenę prie didelės upės. Pasak Regimanto, žiemą ežeras arba tvenkinys būtų ne toks įdomus. Dabar verslininkas turi veiklos – rytą ir vakarą keliauja prie upės patikrinti, koks vandens lygis. Upei tvinstant kyla adrenalinas.

Malakų namas stovi senojoje Neries vagoje. Specialistai patarė ne tik rūsio čia nekasti, bet ir namo nestatyti. Todėl prieš namo statybą verslininkas išstudijavo potvynių istoriją. Regimanto žiniomis, daugiausia Neries vanduo buvo pakilęs 5 metrus.

Nepaisant to, apie guminę valtį ar ilgus guminius batus šeima negalvoja. Mat gruntas buvo gerokai pakeltas. Dabar namas stovi tokiame lygyje, kad pasikartojus rekordiniam potvyniui vanduo namo pamatų nesiektų.

Baldai gali palaukti

Nuostabus vaizdas, atsiveriantis pro didelius vitrininius langus, bene vienintelis upės pranašumas, kuriuo naudojasi Malakai. Maudytis Neryje nesinori nei vasarą, nei kitu laiku, net ir pasikaitinus pirtelėje. Mat vanduo ne itin švarus, dvokia dumblu.

Žvejyba taip pat nėra namo šeimininko aistra. Tiesa, Regimantas nesistebėtų, jei tokį pomėgį turintys draugai priverstų ir jį paimti į rankas meškerę – juk žuvys plaukioja vos už keliasdešimties metrų.

Vandens tema – ne tik už lango, bet ir namo viduje. Sodybos šeimininkas yra buriuotojas, todėl vaizduotėje ant sienų mato marinistinius paveikslus. Tinklinės užuolaidos, primenančios žvejybinį tinklą, pasirinktos dėl tos pačios priežasties.

Namą projektavęs architektas Virginijus Juozaitis padėjo apipavidalinti ir interjerą, tačiau šie neskuba pirkti naujų baldų, šviestuvų ir kitų interjero detalių. Ritos įsitikinimu, pravartu namuose pagyventi ir pajausti, kur ir kokių daiktų reikia. Jų netrikdo tai, kad naujame name kol kas tebestovi iš buto atsivežti seni daiktai, o vietoj šviestuvų – tik ant laido kabančios elektros lemputės.

Tiesa, mažoji Austėja nostalgiškai prisimena gyvenimą bute. Tada ji galėdavo žiūrėti televizijų transliuojamus animacinius filmukus. Kleboniškio pakraštyje šeima kol kas gyvena be televizijos ir be interneto.

Pilkas betonas įtiko

Ritos ir Regimanto svajonių namas vaizduotėje buvo gana tradicinis: norėjosi šlaitinio stogo su palėpėmis ir stoglangiais, klinkerio plytomis dengto fasado, patalpos bilijardo stalui. Tačiau jų pasamdytas architektas V.Juozaitis patarė atsisakyti būtent šių dalykų.

Architekto variantas – stačiakampis vieno aukšto namas su horizontaliu stogu. Be to, jis įpiršo klientams ir netradicinių dalykų. Antai namo fasadas dengtas monolitiniu betono sluoksniu.

Šeimininkai gūžčiojo pečiais, kai iš keraminių blokelių pastatytos namo sienos buvo dengiamos medžio drožlių plokštėmis, po to į plyšį buvo pilamas betonas.

Malakai prisipažįsta manę, kad rezultatas gali būti nekoks. Juos guodė mintis, kad padėtį bus galima taisyti – namą tinkuoti ir dažyti arba apklijuoti klinkerio plytomis, kaip buvo norėta.

Tačiau to neprireikė. Namo fasade atsispaudusi medžio drožlių faktūra šeimininkams patiko. Tokiu pat metodu buvo dekoruotas židinys svetainėje ir sklypą juosianti tvora. Betono liejimas, pasak Regimanto, atsiėjo nepigiai, tačiau išskirtinumas – garantuotas.