Prabanga judėti savo ritmu
Kelios išvykos svetur kasmet – toks bent jau pastarųjų šešerių metų nusistovėjęs Dianos kasdienybės ritmas. Anglų kalbos mokytoja Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje dirbanti moteris atvira: iki tolei gyvenimo aplinkybės ir įsipareigojimai diktavo kitus prioritetus, tad dabar norisi iš širdies atsiduoti savo didžiajai aistrai.
Neretai solo keliaujanti Diana visus maršrutus, veiklas planuoja savarankiškai ir skrupulingai, o lankytinas vietas, pervežimo ir kitus formalumus dar būdama Lietuvoje suderina su konkrečios šalies vietiniais gidais. Ne išimtis – ir kelionė po Afriką. Kaip sako pašnekovė, tai leidžia ne tik judėti savo ritmu, patirti ir pamatyti tai, kas aktualiausia tau pačiam, bet ir sutaupyti.
Jei keliautojai reikėtų išskirti tik kelis punktus iš „ką privalu nuveikti lankantis Afrikoje“ sąrašo, vienas jų neabejotinai būtų safaris. Žymiajame Krugerio nacionaliniame parke Diana leidosi ir į dieninį, ir į naktinį safarį. Pastaroji patirtis – ypač įspūdinga, nes naktį gamta atsiskleidžia visai kitaip, o ir kiekvienas garsas verčia širdį plakti greičiau, sako pašnekovė.
Apie 19,6 tūkst. kv. km Pietų Afrikoje išsidriekęs parkas yra šimtų rūšių gyvūnų buveinė, kur galima išvysti vadinamąjį didįjį Afrikos penketą – liūtą, leopardą, dramblį, raganosį ir buivolą. Vis dėlto labiausiai keliautojos žvilgsnį traukė žirafos. „Tai nepaprastai elegantiški, ramūs ir didingi gyvūnai, kuriuos turbūt galėčiau stebėti valandų valandas“, – prisipažįsta ji.
Kur kas mažesnis – Amboselio parkas Kenijoje Dianą sužavėjo atviromis erdvėmis, didžiulėmis dramblių bandomis ir Kilimandžaro kalno siluetu horizonte.
Tarsi ištisas lūšnynas
Penkias dienas keliautoja skyrė vienam unikaliausių planetos kampelių – Madagaskaro salai. Kaip pasakoja pašnekovė, prieš maždaug 88 mln. metų Madagaskaras atsiskyrė nuo Indijos subkontinento ir vystėsi visiškoje izoliacijoje, tad ilgainiui čia susiformavo išskirtinė ekosistema – apie 90 proc. augalų ir gyvūnų rūšių aptinkama tik šioje teritorijoje.
Šiandien ketvirtą pagal dydį pasaulio salą bene labiausiai garsina baobabai, atogrąžų miškai, lemūrai ir vanilės augimvietės. Vis dėlto, be įstabios gamtinės duotybės, apie 32 mln. gyventojų skaičiuojančioje šalyje lietuvės laukė ir skaudi akistata.
„Taip, čia visas pasaulis važiuoja dėl to grožio, unikalumo ir instagraminių nuotraukų. Tačiau Madagaskaras yra absoliutaus skurdo šalis. Tokio, kuris paliečia tiesiog iki skausmo, iki širdies“, – sako keliautoja.
Turistai čia gyvena aptvertuose „rezervatuose“ su ginkluota apsauga, o už tvoros, visiško skurdo zonoje, nėra ne tik elektros, bet stinga ir paprasčiausio vandens.
Dianai yra tekę lankytis ir Indijos, ir Pietų Amerikos lūšnynuose, tačiau, anot jos, šios patirtys – nesulyginamos. „Įspūdis toks, kad Madagaskaras – ištisas lūšnynas, kuriame žmonės ne gyvena, o egzistuoja be jokios vilties prošvaistės. Išsilavinimas šalyje – mokamas, tauta yra visiškai neišprususi, o ką gali žmogus be mokslo? – retoriškai klausia pašnekovė. – Žinoma, miestuose yra šiokių tokių viduriniosios klasės užuomazgų, bet bendras vaizdas – labai liūdnas.“
Slogutį malšino rojaus vaizdai
Kaip sako Diana, nesunku suprasti, kad vargana ne tik Madagaskaro žmonių, bet ir kitų Afrikos tautų padėtis naudinga tiems, kurie pelnosi iš pusvelčiui sunkiamų žemyno resursų. „Jiems labai naudinga tokia nuskurdinta tauta, kuri nemąsto. Pavyzdžiui, kai Madagaskare vyksta rinkimai, vietos gyventojams nemokamai privežama ryžių. Jeigu jų yra – viskas, gyvenimas gražus. O jeigu dar ir aliejaus turi – išvis pasaka“, – pasakoja keliautoja.
Pasak pašnekovės, gausos, patogumų ir malonumų visuomenei tai pamatyti labai sveika, galbūt net skatina perkainoti savo vertybes. „Kartais net nesusivokiame, kiek esame išlepę ir ko benorime. Tokios kelionės pakeitė ir mano pačios požiūrį – ar tikrai materialiniai dalykai, buitis yra tai, kam turėtume skirti tiek savo resursų? Svarbiausia investicija man – sveikata, pavyzdžiui, pasilepinti masažu, baseinu, ir naujos patirtys“, – kalba keliautoja.
Tokios kelionės pakeitė ir mano pačios požiūrį – ar tikrai materialiniai dalykai, buitis yra tai, kam turėtume skirti tiek savo resursų?
Vis dėlto Diana džiaugiasi, kad prieš vykstant namo paskutine jos viešnagės Afrikoje stotele tapo Mauricijus – ne vieno turisto pamėgta poilsio kryptis kiek prasklaidė Madagaskaro skurdo realybės slogulį.
Mauricijaus sala, kurioje susipina indų, kreolų, afrikietiškos, europietiškos ir kinų kultūros, žavi ne tik gamta, bet ir tradicijomis, spalvomis ir skonių įvairove. „Tai labai graži, išpuoselėta šalis. Ji tarsi maža Prancūzija – prancūzai čia turi susipirkę daug turto“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė.
Pietų Afrikos Respublika (PAR) – dar vienas visiškai kitoks pasaulis. Čia platūs keliai, masyvūs automobiliai, didingi pastatai keliautojai priminė amerikietišką gyvenimo stilių.
Aptarnaujančio personalo vieta
Pažintį su PAR nuo Johanesburgo pradėjusi lietuvė nepraleido progos apsilankyti Apartheido muziejuje, kuris pasakoja apie beveik pusę amžiaus, net iki 1994-ųjų šalyje gyvavusią rasinės segregacijos sistemą, kai žmonių teisės buvo nulemtos vien odos spalvos.
Ši tema keliautoją nuvedė ir į kovos už laisvę simboliu tapusį Soveto rajoną, kuriame gyveno Nelsonas Mandela – po 27 įkalinimo metų pirmasis demokratiškai išrinktas juodaodis šalies prezidentas, ir į Robeno salą, kurioje jis kalėjo net 18 metų. Beje, Soveto Vilakazi gatvė – vienintelė pasaulyje, siejanti net du Nobelio taikos premijos laureatus – čia gyveno ne tik N. Mandela, bet ir arkivyskupas Desmondas Tutu.
Kaip patyrė pašnekovė, rasinės segregacijos apraiškos šalyje juntamos iki šiolei. Prikalbinusi gidą nuvežti į Langą – seniausią juodaodžių priemiestį šalia Keiptauno, Diana sakosi patekusi tarsi į paralelinį pasaulį. „Čia veikia net meno galerijos (labai sužavėjo iš paprasčiausių atliekų kuriami nuostabūs meno dirbiniai), muzikos klubai, bankai, kirpyklos – kas tik nori, gyvenimas verda“, – sako keliautoja.
Tačiau, pasak jos, kartu ši vieta, kurioje gyvena tie, kurie aptarnauja Keiptauną, labai vaizdžiai leidžia suprasti šalies praeitį ir šiandienos realybę.
Aštuonias dienas PAR skyrusi lietuvė taip pat apsilankė Deimantų muziejuje, kuriame galėjo stebėti, kaip patyrusių meistrų rankose taurusis akmuo virsta prabangiu briliantu. Šis darbas reikalauja didelio preciziškumo ir įgūdžių, sako Diana: „Deimantus šlifuojantys meistrai – tarsi mūsų medikai, amato subtilybių jie mokosi net septynerius aštuonerius metus.“
Nuo sėklos iki puodelio
Ne vienu stipriu vynininkystės regionu garsėjanti šalis siūlo kelionę tarp vynuogynų turistiniu vyno traukiniu – ši atrakcija lietuvei tapo viena romantiškiausių viešnagės Afrikoje akimirkų. O „Fairview Coffee Estate“ plantacijoje Kenijoje savo akimis išvydusi visą arabikos kavos kelią Diana sako supratusi, kodėl šis produktas toks brangus.
„Kiek kantrybės reikia! Iš sėklos išaugintas daigas medelyne auga apie trejus metus ir tik tada keliauja į plantaciją. Derėti jis pradeda dar po trejų ketverių metų, tad pirmojo rimto derliaus tenka laukti net apie septynerius metus“, – pasakoja pašnekovė.
Išskirtinės autentikos ieškantiems keliautojams ji būtinai rekomenduoja atrasti Alžyrą. Didžiausioje Afrikos valstybėje gyvena apie 47 mln. žmonių, o didžiumą jos teritorijos užima Sacharos dykuma, tad gyvybe daugiausia pulsuoja Viduržemio jūros pakrantė.
Alžyre susipina berberų, arabų, osmanų ir prancūzų palikimas, atsispindintis tiek architektūroje, virtuvėje, tiek kalboje ir visoje kasdienybėje, pasakoja Diana. Keliautojos akimis, kultūriškai šalis būtų artimiausia Tunisui ar Marokui, o turistams čia bene geriausiai žinomas Bedžajos miestas.
„Alžyre vis dar labai mažai turistų, iš esmės tai – kruiziniais laivais atvykstantys amerikiečiai. Šalis turi be galo didžiulius naftos klodus ir iš to gyvena, tačiau turizmo infrastruktūra čia nėra išplėtota. Tokios gilios autentikos su iki šiol gyvomis tradicijomis, identitetu, pradedant maisto kultūra, apranga ir baigiant visu kuo, šiandien jau reikia gerai paieškoti. Jie tarsi užsikonservavę nuo bet kokios išorinės įtakos“, – šypteli Diana.
Tokios gilios autentikos kaip Alžyre su iki šiol gyvomis tradicijomis, identitetu, maisto kultūra, apranga šiandien jau reikia gerai paieškoti.
O kas slypi už kito kampo?
Tam tikra prasme tam įtakos turi ir gana komplikuotas patekimas į šalį. „Pavyzdžiui, norint vykti į Keniją, Madagaskarą ar kitur, pakanka užpildyti dokumentus internetu. O šiuo atveju reikia kreiptis į Alžyro atstovybę, kuri arčiausiai mūsų yra Varšuvoje. Ten fiziškai reikia išsiųsti pasą, į kurį įklijuojama viza. Ir tai kainuoja beveik 400 eurų“, – formalumus vardija pašnekovė.
Tačiau jau Afrikoje numatytą maršrutą keliautojai nesunkiai pavyko papildyti dar viena stotele – trumpa pažintimi su Angola: „Čia turėjau beveik 24 val. tarpą tarp persėdimų, tad išėjau iš oro uosto ir užsisakiau turą į Luandą. Tai dar kitoks Afrikos veidas. Šioje šalyje kalbama portugališkai, nes kadaise ji buvo Portugalijos kolonija.“
Mėnesį Afrikoje praleidusiai Dianai ši kelionė – bent iki šiolei įspūdingiausia patirtis. Vis dėlto visos informacijos ir emocijų nepajėgūs sutalpinti net ir išsamūs reportažai, kuriais ji dosniai dalijasi socialiniame tinkle. Tad jau kurį laiką moters įžvalgos, refleksijos nugula ir savotiškuose kelionių dienoraščiuose.
„Maniau, kad mano gyvenimo kelionė įvyko praėjusiais metais, kai per nepilnas tris savaites apkeliavau Peru, Boliviją, Argentiną ir Braziliją. Be galo patiko Argentina, tikiuosi, galbūt kada nors pavyks sugrįžti į Buenos Aires“, – šypteli ne mažiau aistringai ir gimtąją šalį tyrinėjanti keliautoja.
Nes, kaip pripažįsta Diana, pasaulis toks didelis ir dar tiek daug ko nematyta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia naujoje kelionėje. Šiais metais moteris planuoja aplankyti Sakartvelą, o tolesniuose planuose jau rikiuojasi Meksika, Japonija ir Mongolija.
Naujausi komentarai