Vienas garsiausių Lietuvos kino režisierių Almantas Grikevičius, sukvietęs draugus į 75-ąjį gimtadienį, prisipažino iki šiol kiekvieną naktį sapnuojantis filmus.

Gyvenimas šalia kareivinių

Pirmadienio vakarą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje rinkosi A.Grikevičiaus draugai ir gerbėjai. Garsusis režisierius pakvietė visus kartu paminėti jo 75-ojo gimtadienio. Prašė tik vieno – nenešti dovanų ir gėlių, tiesiog ateiti. Bičiulių prisirinko nemažai. Dalis – vis dėlto su gėlėmis, visi rikiavosi į eilę sveikinti jubiliato.

Pokalbį su gerbėjais A.Grikevičiui padėjo vesti kitas garsus režisierius – Algimantas Puipa, kuris pabrėžė, kad jam tai – didelė garbė. "Kai A.Grikevičius šventė 70-ąjį gimtadienį, jis pasikvietė Saulių Macaitį. Todėl dabar, kai tokio masto režisierius pakviečia pasikalbėti apie kai kuriuos dalykus, apžvelgti gyvenimo, tai didžiulis įvertinimas", – džiaugsmo neslėpė jis.

Besirengdamas renginiui A.Puipa pasistengė daugiau pasidomėti A.Grikevičiaus gyvenimu. "Sužinojau du naujus dalykus. Vienas – kad Almantas vaikystėje gyveno Kaune, Šančiuose, Hipodromo gatvėje. Kitas – kad beveik visų jo stipriausių filmų, sukurtų karine tematika, idėjos atėjo iš vaikystės. Tai man buvo naujiena", – prisipažino A.Puipa.

Dalydamasis prisiminimais A.Grikevičius susirinkusiems svečiams vaizdžiai nupasakojo, kaip vaikystės Kaune gyveno šalia kariuomenės barakų. "Buvo 1940-ieji. Beveik nuogi jauni kareiviai vežimėliais veždavo lavonus į kapus ir juos tiesiog išversdavo šunų džiaugsmui, nes temperatūra žiemą būdavo žemesnė nei 30 laipsnių ir žemės būdavo neįmanoma kasti. Kai atėjo vokiečiai, kasė rusus iš kapų lauk ir kasdavo savus, paskui – atvirkščiai", – filmus pranokstančius gyvenimo vaizdus piešė režisierius ir prisipažino, kad, nors ir visko buvo, visą gyvenimą ir jis, ir jo bičiuliai išliko idealistai.

"Mes skaitydavome labai daug knygų, vaidindavome vieni kitiems, fantazuodavome ir visi likome optimistai – tikėjome, kad kas nors vis tiek bus", – kalbėjo A.Grikevičius.

Gailisi neužfiksuotų kadrų

Į gimtadienio šventę susirinkę režisieriai daugiausia kalbėjo apie sapnus, jų sąsajas su filmais. A.Grikevičius, filmų nebekuriantis septynerius metus, sako iki šiol kasnakt sapnuojantis naujus scenarijus. "Nieko negaliu padaryti – tiesiog kinas yra manyje", – šypsodamasis atsiduso režisierius.

Viena didžiausių A.Grikevičiaus ambicijų buvo planas sukurti filmą apie Herkų Mantą. Nors nemažai buvo padaryta, filmas žiūrovų nepasiekė. "Kaip sakydavo Vytautas Žalakevičius, didžiausios netektys – ne tai, ką turėjome ir praradome, o tai, ko neturėjome, nors galėjome turėti", – apgailestavo A.Grikevičius ir prisiminė matytus, bet taip ir neįamžintus kadrus.

Vienas jų buvo kone paties Dievo dovanotas, kai, filmuojant sceną apie prūsus, vidury šviesios dienos dangų perskrodė žaibas. Tai buvo taip netikėta, kad operatorius tiesiog nespėjo to užfiksuoti – viskas liko tik atmintyje. Kartais kilusią idėją sustabdydavo kur kas žemiškesni dalykai. Nors filmui pavyko rasti didžiulį būrį riterių, pastatyti dekoracijų pilį, nepavyko nupirkti riteriams batų, pagamintų Telšiuose. "O kokie gi riteriai – kad ir su šarvais, bet be batų?" – šyptelėjo režisierius.

Įteikė "Auksinę gervę"

Vakare A.Grikevičiui bičiuliai įteikė "Auksinės gervės" statulėlę. "Įkvėpkime šiam vakarui linksmumo. Nusprendėme, kad reikia įteikti "gerves" tiems, kurie liko neįvertinti komercinių veikėjų, dalijančių apdovanojimus į kairę ir į dešinę. Turėsime jų tiek, kiek reikės, bet šįvakar labiausiai jos nusipelnęs – A.Grikevičius", – dovaną besijuokiančiam režisieriui įteikė garsus lietuvių kino operatorius Donatas Pečiūra.