Rytoj Vilniuje prasidės trečioji tarptautinė akvarelės bienalė "Baltijos tiltai". "Tos bienalės buvo pradėtos rengti siekiant populiarinti akvarelę", – "Vilniaus dienai" interviu teigė projekto vadovas, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas Eugenijus Nalevaika.

– Kaip nusprendžiate, kas pateks tarp išrinktųjų, kokie konkurso atrankos kriterijai?

– Pagrindinis kriterijus, žinoma, meninis darbų lygis. Be to, kiekviena bienalė turi savo temą. Šių metų parodos tema – gelmė, praeitoje bienalėje 2008 m. tema buvo slinktys. Kuratoriai taip pat žiūri, kad darbai atitiktų paskelbtą temą.

–Ar kūriniai būtinai turi būti nauji, ar dailininkai gali pritaikyti ką nors iš jau turimų savo archyve?

– Mes paprastai stengiamės, kad darbai būtų sukurti per laikotarpį nuo praėjusios bienalės, vadinasi, per dvejus metus. Atskirais atvejais, jei anksčiau padarytas darbas labai atitinka koncepciją, darome išimtis, bet visada labai laukiame naujų.

– Ši bienalė Lietuvoje bus trečia. Joje dalyvauja tas pats menininkų ratas ar kiekvieną kartą jis keičiasi?

– Nemaža dalis bienalės dalyvių kartojasi, bet kiekvieną kartą atrandama ir naujų, iki tol nelabai žinomų autorių. Apskritai tos bienalės buvo pradėtos rengti siekiant populiarinti akvarelę. Pastebėjome tendenciją, kad kasmet mažėja dailininkų, ypač jaunų, besirenkančių šią techniką. Iš pažiūros akvarelė yra labai lengva, skaidri, lengvai ir greitai padaroma, atrodo, kad galima pasiekti greitą rezultatą, bet tai yra apgaulingas įspūdis. Tam, kad pasiektum tą lengvumą, reikia nuolat ir gana juodi dirbti. Aš šį procesą palyginčiau su smuikininko repeticijomis. Geram smuikininkui būtinai reikia groti gamas, nes jam reikalingos treniruotės, įgūdžiai.

Jei palygintume akvarelę ir aliejinę tapybą, pagrindinis skirtumas toks, kad dailininkas, tapantis aliejumi, ateina į dirbtuves, susikaupia, pradeda tapyti, ir jei jam tą dieną nesiseka, jis gali palikti darbą, o kitą dieną atėjęs toliau dirbti. Su akvarele yra šiek tiek kitaip. Reikia labai didelės koncentracijos, susikaupimo, sėsti ir padaryti. Nes išdžiūvus popieriui nelabai ką pridėsi. Vėlgi, čia negalima taip visiškai suabsoliutinti, nes yra dailininkų, dirbančių sausa technika, bet net tokiu atveju prie vieno darbo negali dirbti savaitę. Darbas užsivels, užsikankins ir nebeliks to akvarelės efekto – skaidrumo, lengvumo.

– Gal žmones nuo akvarele pieštų darbų atbaido įspūdis, kad atrodo, lyg juos būtų sunku ilgai išsaugoti?

– Muziejuose galime rasti ir kelių šimtų metų senumo akvarelių. Žinoma, akvarelė galbūt yra šiek tiek labiau veikiama laiko, bijo šviesos, saulės spindulių, bet apskritai nėra taip, kad po dešimties ar dvidešimties metų iš tos akvarelės nieko neliks. Žinoma, jei jūs kūrinį laikysite lauke priešais saulės šviesą, gali taip nutikti, bet jei nepateks tiesioginė saulės šviesa ir akvarelė bus saugoma po stiklu, ji gali būti ir šimtmečius.

– Iki šiol abi bienalės vyko Kaune. Kaip atsitiko, kad persikėlėte į Vilnių?

– Apskritai mes perėmėme labai seną Latvijos akvarelininkų tradiciją. Nuo 1968 m. Rygoje vyko Pabaltijo akvarelės trienalės, tai yra kas trejus metus vykdavo pagrindinis Pabaltijo dailininkų akvarelės projektas. Bet apie 2000-uosius, kai mes daug bendradarbiaudavome su latvių ir kitais menininkais, padėdavome jiems ruošti Rygos trienales, jie paprašė, kad mes jas visai perimtume. Prasidėjo sunkmečiai, finansinės problemos, jiems buvo sudėtinga gauti sales, galų gale patys išsikvėpė ir pavargo, todėl mus įkalbėjo, kad tęstume tradiciją.

Dvejus metus bienalės vyko Kaune ir labai tikėjausi, kad ta tradicija bus tęsiama, tačiau dėl organizacinių priežasčių šįkart nepavyko to padaryti. Bet tikrai sieksiu, kad kita bienalė vėl vyktų Kaune. Ten šis renginys įrašytas į Kauno miesto savivaldybės prioritetinių renginių sąrašą, didesnės galimybės gauti prioritetinį finansavimą, apskritai jau yra ta tradicija, o šiemet mes neturėjome pasirinkimo, reikėjo organizuoti Vilniuje.

– Gal Vilnius po šios bienalės jūsų nebepaleis?

– Kai sužinojau, kad paroda bus Vilniuje, o ne Kaune, mano kompromisinis variantas buvo dalytis abiem miestams. Gal ateityje taip ir galėtų vykti, tai tik pridėtų svorio visam projektui.

– Ar bienalės renginiai lankytojams bus mokami?

– Ne, išskyrus meistriškumo pamokas, kuriose bus simbolinis dalyvio mokestis. Jos vyks visą parodos laikotarpį savaitgaliais, jei susirinks norinčių grupės. Lietuvos ir užsienio dailininkai galės visiems norintiems pademonstruoti šį meną, supažindinti su akvarelės technika, parodyti, kaip tai daroma. Tiesiog visi galės ir pabandyti savo rankomis ką nors nulieti, susipažinti su dažu, darbo specifika, medžiagomis.

– Viena iš bienalę lydinčių parodų – akvarelininkų grupės "Aqua 12". Ar dažnas reiškinys dailininkams burtis į grupes? Juk dažnai jie būna dideli individualistai?

– Apskritai grupės yra toks paslankesnis mažesnis organizmas. Į jas labiau buriasi bendraminčiai, nes dažnai tie patys akvarelininkai tarpusavyje yra susiskaldę. Yra skirtingi požiūriai į pačią akvarelę, į tai, kokia ji turėtų būti. Vieni laikosi labai griežtos klasikinės akvarelės technikos, kad ji turi būti klasikinė gryna akvarelė, be jokių priemaišų, kitų dažų, tik ant akvarelinio popieriaus ir panašiai. Kiti žiūri į tai šiek tiek šiuolaikiškiau, kad reikia eiti koja kojon su laiku, neužsidaryti į tuos rėmus, nes taip labai apriboji ir uždarai duris jaunimui.

Apskritai žiūrint į šiuolaikinį meną viskas dažnai labai niveliuojasi. Sunku atskirti, kur baigiasi grafika, skulptūra, tapyba, videomenas, jungiasi įvairios meno sritys, dailė su muzika, šokiu, judesiu, dėl to atskiros grupės ir kuriasi. Akvarelininkų grupė yra ne viena. Yra vadinamoji Vilniaus akvarelininkų sekcija, "Aqua 12", "Grupė A", Kauno akvarelininkai yra atskirai susibūrę, mes tiesiog pasiūlėme salę vienai kuriai nors iš jų.

– Kuriai pozicijai atstovaus bienalė "Baltijos tiltai"? Grynajai akvarelei ar ieškosite naujovių?

– Mes kviečiame dirbančius įvairiomis technikomis. Tai gali būti ne tik klasikinė akvarelė, parodoje pamatysite net videoprojektų. Ieškome skirtingų dailės sričių sąsajų ir manome, kad akvarelė gali būti ne tik akvareliniais dažais ant akvarelinio popieriaus, gali būti įvairių jos interpretacijų.

– Kaip apskritai vertinate dailės padėtį Lietuvoje, ar jai pakanka dėmesio?

– Dėmesio daug, tik mažai pinigų (juokiasi). Nežinau, kaip čia vertinti, ar tai yra dėmesys, ar nenoras šį tą suprasti. Visi suprantame, visi esame šios valstybės piliečiai, kad yra sunkmetis, ir, be abejonės, jį turime pajusti visi. Bet remdamiesi įvairių valstybių patirtimi matome, kad jos sunkmečiu elgiasi labai skirtingai. Tarkime, Didžioji Britanija dabar elgiasi priešingai – papildomai skiria dideles lėšas kultūrai, nes joje būdą palaikyti tautos dvasią ir galbūt paskatinti tikėjimą, atsigręžtį į amžinas vertybes, o ne į laikiną materialinį turtą. Mūsų, menininkų, galva, aišku, išmintingiau elgiasi tokios valstybės, bet Lietuvoje padaryta priešingai.

Aišku, menininkai tokie žmonės, kurie negali nekurti. Yra tęstinės tradicinės parodos, kurios vyksta dešimtmečiais ir dar ilgiau. Šiemet vyksta keturioliktoji Vilniaus tapybos trienalė, taigi tradicija siekia daugiau nei keturiasdešimt metų. Nesvarbu, finansavimas mažas ar didelis, negalime nutraukti tų renginių. Iš tiesų būna labai skaudu, kad mes tam tikrose vietose galbūt atliekame valstybės funkciją. Puikiai žinome, kad jei padarysime mokamą įėjimą į parodų galerijas, jos tikrai stovės pustuštės. Bet tai patalpos, kuriose dirba žmonės, reikia mokėti už šildymą, elektrą, ir tuos pinigus reikia surinkti. Bet nieko kito nelieka kaip kažkaip verstis.