„Sapną galima ne tik aprašyti, analizuoti, bet ir jį kontroliuoti“, – tvirtina žurnalistė, sapnų specialistė, lektorė ir praktikė Rita Banienė, neseniai išvertusi garsaus australų kilmės rašytojo apie sapnus Roberto Mosso knygą „Tik trys dalykai“.

– Neseniai knygynuose pasirodė naujausia jūsų išversta knyga, kurios paantraštė „Sapnai. Sutapimai. Vaizduotė“ jau nemažai pasako apie knygos esmę. Tai knyga apie sapnus? Ar įmanoma juos aprašyti?

– Žinoma. R.L.Stivensonas savo romanus rašė juo susapnavęs. Ir E.A.Poe, ir daugelis kitų menininkų savo kūryboje remiasi sapnais: tiek F.Felinis, L.Bunuelis, tiek tapytojai – S.Dali, R.Margrite, tiek kompozitoriai ir muzikai, net J.Lenonas savo melodijas susapnuodavo. Šiuolaikiniai autoriai taip pat semiasi įkvėpimo sapnuose. Kaip tik tai R.Mosso ir aprašo. Jis savo knygoje remiasi archyviniais duomenimis.

Sapne galime išgirsti dieviškas melodijas, užuosti kvapus, patirti dvasinių nuotykių.

Apskritai esama daug sapno apibrėžimų. Paprastai kalbant, sapnas atspindi mūsų jausmus ir pasąmonės pasaulį, netgi kolektyvinę pasąmonę, apie kurią rašė K.G. Jungas. Sapnas kartais siunčia mums svarbią žinią, o kartais tėra tik vakarykščių įvykių suvirškinimas.

R.Mossas puikiai moka sapnuoti, išsikviesti sapnus ir taip pat puikiai rašyti, nes jis gimęs Australijoje, o, kaip žinia, senieji aborigenai gyvena savo „dreamtime“ – sapnalaikyje, kur šnekasi su protėviais, su savo giminės toteminiais gyvūnais, jų sielos skraido, jie patiria vientisumą su gamta, su pačiu būties šaltiniu.

Robertas ne kartą aprašęs savo biografijoje, kad būdamas dar vaikas, gyvendamas Australijoje, jis patyrė vadinamuosius išėjimus iš kūno – buvo netoli mirties ir patyrė įdomių išgyvenimų, ir tas sugebėjimas išeiti, palikti kūną išliko iki dabar, sulaukus brandaus amžiaus.

– Taigi sapnus, jeigu jų nepamirštame atsibudę, galima aprašyti, apie juos galima rašyti. O juos kontroliuoti?

– Žinoma, sapnus įmanoma kontroliuoti, kaip įmanoma valdyti savo sąmonę, tuo užsiima jogai, šamanai, o šiaip kiekvienas žmogus yra patyręs sapne faktą arba jausmą, kad jis sapnuoja, kad sapnas – kita tikrovė ir ji keičiasi priklausomai nuo sapnuotojo valios.

JAV Stenfordo institute mokslinius tyrimus apie sąmoningą sapnavimą atliko La Beržas, atrodo, prieš daugiau kaip 20 metų. Sapno valdymo technikos žinomos senosiose kultūrose, tarp Sibiro šamanų, Šiaurės ir Pietų Amerikos indėnų, tarp žmonių, praktikuojančių sapnų jogą: budistų, daosų.

Sąmoningas sapnavimas šiais laikais nieko nestebina. Pažįstu Lietuvoje žmonių, puikiai įvaldžiusių šį meną, tik jie nesiafišuoja, nes sakoma: jei valdai save, gali valdyti ir aplinką.

– Kaip jūs atradotė R.Mossą ir jo knygą?

– R.Mosą atradau seniai, Lietuvoje, perskaičius rusų kalba jo knygą “Osoznanyje snovidenije“ (liet. „Sąmoningi sapnai“). Tai buvo prieš keliolika metų. Knyga man labai patiko, bet aš nė nemaniau, kad susipažinsiu su autoriumi, neturėjau tokio tikslo.

Bet taip susiklostė, kad 1999 m. pabaigoje išvykau į JAV, Niujorką, ir kai apsilankiau viename knygyne, netyčia savo skvernu užkliudžiau kažkokią knygą ir ji įkrito man tiesiai į sterblę. Žiūriu: viršelyje antraštė: R.Moss “Dreaming true“ („Sapnai pildosi“). Nusipirkau tą knygą, joje radau R.Mosso tinklalapį, elektroninį paštą ir, praėjus kuriam laikui, atrodo, jau 2000 m., parašiau jam laišką. Jis pakvietė mane į savo seminarą. Tas seminaras vyko Stilpointe vienuolių katalikių dvasiniame centre už Niujorko. Taip mes susipažinome ir mūsų draugystė tęsiasi iki šiol.

JAV garsėja sapnų autoritetais: čia gyvena S.Kripneris, garsus sapnų tyrinėtojas, P. Garfild, R.Bosnakas, kuris konsultuoja Holivudo scenaristus ir filmų kūrėjus, beje, su juo irgi esu neakivaizdžiai pažįstama. R.Mossas išsiskiria iš savo kolegų tuo, kad atrado vadinamąjį aktyvų sapnavimą, kai, aidint būgno garsams, žmogus nusiramina ir panyra į lengvą transo būseną, į tarpsnį tarp snūdo ir būdravimo, ir ta būsena yra pati kūrybingiausia, joje galima rasti įvairių resursų savigydai, kūrybai, pozityviam mąstymui.

– Kita vertus, o kas yra sapnas? Juk ir gyvenimas, ko gero, savotiškai taip pat – tik sapnas?

– Visos religijos kalba apie tą patį, kad gyvenimas – tai sapnas, o budistams ši tikrovė tėra tik neprabudusios sąmonės sukurtas vaizdinys, kolektyvinis vaizdinys. Tik prabudę nebesapnuoja, tokie kaip šiuolaikiniai rašytojai ir mokytojai: E.Tolle, havajietis H.Len ar kontempliuojantys katalikų vienuoliai, atsisakę konceptualaus mąstymo ir panirę Dievuje.

Kadangi esu neprabudusi, tai negaliu pasakyti, kas yra sapnuojanti sąmonė, o ką reiškia patirti prabudusios sąmonės būvį arba jame būti. To nežinau. Bet sapnuoti kartais patinka, kartais vargina. Daug metų rašiau sapnų dienoraštį ir, kai pavartau užrašus, matau, kad viskas, ką sapnavau, įsikūnijo šioje tikrovėje. Kartais susapnuoju ir vadinamuosius sąmoningus sapnus, bet ne visuomet. Pažįstu vyrą, kuris gyvena Lietuvoje atsiskyręs, jam apie 40 metų ir jis puikiai valdo savo sąmonę, sapnus ir net šią tikrovę. Aš manau, kad jis yra nubudęs.

– Pristatykite kiek plačiau knygos „Tik trys dalykai“ autorių. Kodėl R.Mossas ėmėsi bandymų įminti sapnų paslaptį?

– Jis – amerikietis, šamanas ir puikus rašytojas, giliai išmanantis sapnus, mokantis kurti vizijas ir netgi padėti tiems, kurie nesapnuoja, pamatyti tai, ko pastarieji trokšta.

R.Mossas yra žinomas ir pripažintas visame pasaulyje rašytojas apie sapnus, jo visos knygos išverstos į rusų kalbą, netgi estai turi išsivertę jo knygų, turkai, nekalbant apie vokiečius, švedus, čekus, lenkus.

Tiesiog ėmiausi versti knygą “Tik trys dalykai“, kad būtų užpildyta spraga, nes tokio pobūdžio knygų Lietuvoje nėra. R.Mosso knygos nepriklauso vadinamajam "New Age" judėjimui, prasidėjusiam JAV hipių laikais septintame dešimtmetyje, kai buvo populiarus Kastaneda, Maharišis, LSD ir hašišas.

R.Mossas – istorikas, remiasi dokumentais, archyvais, jo knygoje rasime W.Churchillio laiškų, kitų žinomų žmonių biografijos faktų, susijusių su sapnais. Netgi ištraukų iš laikraščių. Kai Amerikoje vyko pilietinis karas, buvo žmonių, šnipinėjančių sapnuose, beje, jų buvo ir viduramžiais, ir Renesanso laikais, ir tai faktai, o ne iš piršto laužtos istorijos. R.Mossas yra humanistas ir jo tikslas – sugrąžinti žmonijai pagarbą sapnams, ką padarė XX a. pradžioje Z.Froidas 1900 m. išleidęs knygą “Sapnų aiškinimas“ ir pirmasis pradėjęs sapnų terapiją.

Sapnų pavyzdžių pilna Biblija, kitų kultūrų šventraščiai, o pranašui Mahometui Dievas kalbėjo sapnuose. Sapnai – svarbi mūsų gyvenimo dalis, nes mes trečdalį gyvenimo pramiegame ir prasapnuojame, todėl labai svarbu pasidomėti ir išsiaiškinti, ką gi sapnas nori mums pranešti. Man patinka R.Mosso „žaibiškas sapnų aiškinimo būdas“ – tuomet nereikia jokių sapnininkų, kurie tik prieštarauja vieni kitiems ir dažnai tėra menkaverčiai, nors kai kurios bobutės gali man paprieštarauti.

Džiugu, kad R.Mossas atvyksta į Lietuvą ir "Šviesos namuose" surengs knygos pristatymą bei seminarą.

– Regis, atvyksta nebe pirmą kartą, kuo ji traukia Lietuva, galbūt sudomino senovinės mitinės baltų tradicijos?

– Iš tiesų – R.Mossas nebe pirmą kartą atvyksta į Lietuvą. Grįžusi į Lietuvą iš JAV, 2044-aisiais su „Šviesos namų“ steigėja Vilma Urbanavičiene pakviečiau jį į Nidą.

Pirmasis Roberto apsilankymas buvo įdomus ir netikėtas visiems, nes dalyvavo tikrai nemažai žmonių ir visi tarsi sukūrė bendrą viziją: keliavo protėvių takais ir dalyvavo taip vadinamoje „sapnų archeologijoje“, bandė atkurti senųjų Baltų deivių ir dievų provaizdžius.

Robertas – vizionierius, bet labai praktiškas, nepainioja vizijų su šia tikrove, yra blaivaus proto ir išlaiko pusiausvyrą tarp kūrybiškumo ir racionalumo.

Žinoma, jis menininkas, tačiau susitvardantis ir minkštos širdies – visai ne macho, t. y. nekaringas ir gerbia moterų nuomonę. Jam labai imponuoja Marija Gimbutienė ir deivių religija. Sakyčiau, jis garbina deives. Todėl jam labai patiko Žemyna, Gabija – mūsų senosios protėvių garbintos deivės, su kuriomis savo pasąmonėje jis susitiko ir netgi gavo savotiškų žinių, mokymų, kaip savo vizijose naudoti gydymui juodą ir baltą gintarus, kaip juos smilkyti.

– Kokie buvo R.Mosso įspūdžiai?

– Lietuvoje jį sužavėjo gamta, senieji papročiai, mūsų etnokultūra. Jam labai patiko “Kūlgrindos“ giesmės, vilniečio grafiko Arvydo Každailio kūryba, taip pat – senasis Vilniaus barokas, o Kaune – senamiestis ir dviejų upių Nemuno ir Neries santaka, Perkūno namai, senasis Ryšių muziejus.

Nepaisant įvairių sunkumų, kuriuos išgyvena mūsų tauta, užsieniečiams Lietuva atrodo graži ir patraukli savo miškais ir kloniais, senomis bažnyčiomis, jaukiomis kavinukėmis Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose. Tokių jaukių kavinių, kurios nepergrūstos žmonių, mažai kur rasi Europoje. Žinoma, ne visose Lietuvos kavinėse geri meniu, bet šiaip mūsų kavinių interjerai kartais net įdomesni už kokio Niujorko ar Havajų salų, ar Londono alinių.

Tad kiekvienąkart atvykęs į Lietuvą rašytojas pasijunta mielame ir savame krašte, kur žmonės jam malonūs ir kūrybingi: jis moka įžvelgti pozityviąsias mūsų gyvenimo puses.