Puikiai pažįstama Austrijoje, primiršta Lietuvoje. Dainininkė Erika Navickaitė-Majstor festivalyje "Sugrįžimai" parodys, už ką jai netyla aplodismentai viso pasaulio scenose.

Pristato Austrijos kultūrą

Dainininkės gyvenimas jau septyniolika metų sukasi Austrijoje. Lietuvos scenoje ji – retas svečias. Po to, kai baigė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ji čia koncertavo tik du kartus. Trečias kartas bus šiemet gegužę – E.Navickaitė-Majstor sutiko dalyvauti festivalyje "Sugrįžimai", į kurį kviečiami muzikantai ir atlikėjai, dirbantys ar besimokantys užsienyje.

"Tokia susiklostė situacija, kad turiu reprezentuoti Austriją. Juk ten išmokau operetės žanro, pristatau jų kultūrą, negaliu prisistatyti kaip lietuvė. Kartą gastrolėse Japonijoje, vartydami mūsų gyvenimo aprašymus, japonai pastebėjo, kad aš gimusi Lietuvoje, ne Austrijoje, tačiau mūsų režisierius skubėjo pareikšti, kad dabar aš – jų", – juokėsi dainininkė. Pačiai jai tai ne taip svarbu: "Tuomet pagalvojau, nei aš jūsų, nei mūsų, tiesiog esu, kokia esu."

Dabar puikiai vertinama teatruose dainininkė atsimena, kad pradžia nebuvo tokia lengva – teko įrodyti, kad sugebi dainuoti, vaidinti, greitai išmokti vokiečių kalbą. "Pamenu, kaip stovėjau užkulisiuose ir galvojau, kodėl mūsų neišmokė operetės? Tiek daug visko išmokė, o šito – ne. Teko pačiai visko išmokti ir įrodyti, ką galiu", – juokėsi ji.

Humoro jausmo nestokojanti moteris šmaikštavo, kad tai, jog nemokėjo kalbos, karjeros svetimoje šalyje pradžioje jai net padėjo: "Dainuoti svetima kalba visuomet yra lengviau, nei kalbėti. Todėl pradžioje mažai kalbėjau ir daug dainavau", – šypsojosi ji. Tačiau praėjus dvejiems metams ji jau jautėsi esanti lygiavertė partnerė scenoje ir drąsiai kalbėdavo vokiškai.

Opera ne artima

Nors E.Navickaitė-Majstor mokėsi operinio dainavimo, didžiausias jos gyvenimo atradimas – operetė. "Dar studijuodama savyje jaučiau kažkokį stabdį, galvojau, kodėl negaliu visiškai atsiverti, mano profesija nedaro manęs šimtu procentų laimingos. Juk prieš tai aš fechtuodavausi, šokau pramoginius šokius, o tuomet patenku į operą, kur viskas taip statiška ir mane sukausto. Todėl nors operai užteko balso, tikrai laiminga pasijutau tik atradusi operetę", – pasakojo ji.

Lietuvoje E.Navickaitės-Majstor mokslų draugė buvo kita Lietuvą garsinanti dainininkė Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. "Neseniai mačiau ją scenoje, dainavo "Tristaną ir Izoldą". Man visą laiką prakaitavo delnai, galvojau, duok Dieve jai sveikatos, juk dar pora valandų liko. Jie ten penkias valandas vienoje vietoje stovi ir dainuoja! Aš turbūt toje scenoje prasmegčiau", – stebėjosi kolegę girdama dainininkė.

Jai pačiai svarbiau žaismingumas, judesys. "Abu žanrai savaip sunkūs. Operoje juntama didžiulė įtampa. Operetėje reikia ne tik dainuoti, bet ir kalbėti, šokti, pasistengti nesustorėti", – juokėsi E.Navickaitė-Majstor.

Ruošia naują albumą

Septynerius metus moteris yra laisvai samdoma dainininkė – džiaugiasi kūrybine laisve, kai pati gali pasirinkti, kur nori dainuoti, kokius vaidmenis atlikti. Netrukus turėtų išeiti ir jos naujasis albumas, austrų kompozitoriaus Roberto Stolzo dainų ciklas "Dvidešimt gėlių dainų".

"Kompozitorius per gėles atskleidžia žmonių, labiau – moterų, charakterius. Ne paslaptis, kad jis mylėjo daug moterų, o tai žmonėms visuomet įdomu", – intrigavo ji.