– Savo socialinių tinklų platformose nevengi atvirai kalbėti apie narkotikus, naudoji gatvės žargoną psichoaktyviosioms medžiagoms, jų vartojimo būdams apibūdinti, t. y. sudarai įvaizdį žmogaus, kuris supranta, apie ką kalba. Iš kur semiesi šios informacijos?

– Esu smalsus – man viskas įdomu, taip buvo visada. Mano aplinkoje yra daug vartojančių žmonių. Jie mano draugai. Visų istorijos skirtingos: vienų gyvenimai lengvesni, kitų sudėtingesni, todėl matau, kaip skirtingai žmones veikia tos pačios medžiagos ir kaip skirtingai jie su tuo susitvarko. Narkotikai man – tik viena iš gyvenimo dalių, kuriai neskiriu ypatingos reikšmės. Domiuosi mane supančiu pasauliu, būnu atviras su žmonėmis, todėl ir jie atsiveria man. Taip sužinau žargoną ir kitą realybę.

– Dažnas asmuo, užaugęs sovietinės architektūros perlais prisodrintuose Vilniaus mikrorajonuose, augo aplinkoje, kurioje psichoaktyviosios medžiagos buvo per ištiestos rankos atstumą. Ar tau jos buvo lengvai prieinamos ir kas padėjo išvengti eksperimentų su šiomis substancijomis?

– Nesakyčiau, kad pavyko visiškai išvengti. Esu rūkęs „žolę“, kuri tikrai visada buvo lengvai prieinama. Kiti narkotikai mano aplinkoje atsirado gana vėlai, jau buvau suaugęs, baigęs mokyklą. Niekada nejaučiau noro jų bandyti – kitų žmonių stebėjimas labiau kėlė baimę nei smalsumą. Visada atsargiai žiūrėjau į chemines medžiagas, tiesiog taip yra, nežinau kodėl. Neturiu atsakymo kodėl nenorėjau ir nenoriu bandyti narkotikų. Tiesiog nemėgstu chemijos.

Niekada nejaučiau noro jų bandyti – kitų žmonių stebėjimas labiau kėlė baimę nei smalsumą.

– Kiekvienas toks mikrorajonas dažniausiai turi savo liūdnai pagarsėjusią „žvaigždę“ perteklinio psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo kontekste – galbūt neįvardindamas asmens, gali pasidalinti panašia istorija iš Antakalnio?

– Daug istorijų, visos – vienodos, neverta jų romantizuoti ir apie tai kalbėti. Geriau atkreipti dėmesį, kad viskas kartojasi, visiems nutinka tie patys dalykai, todėl reikia nustoti galvoti, kad esi išskirtinis, kad narkotikai tave paverčia auka, kurios istoriją visi aptarinėja. Toks mąstymas nepadeda ištrūkti iš užburto rato. Reikia suvokti, kad esi toks pat kaip visi, kurie turi problemų ir norėti iš to išlipti, o ne pasakoti savo siaubingą istoriją ir rinktis pigų dėmesį. Visos istorijos vienodos.

– Ar paauglystėje turėjai pakankamai informacijos apie narkotikus, jų poveikį ir pasekmes. Ar mokykloje vyko pamokos šia tema, galbūt pranešimus skaitė žinomi visuomenės atstovai? Kaip į tai reagavai?

– Pamenu tik tai, kad man visiškai nerūpėjo tai, kas buvo šnekama mokyklose. Naivu tikėtis, kad galime iš viršaus nuleisti jaunam žmogui informaciją. Iniciatyvų buvo daug, bet viskas buvo daroma sausai, neatsižvelgiant į realybę, kurioje narkotikus vartoja sėkmingi ir charizmatiški žmonės. Nori nenori pradedi abejoti tuo, ką šneka apie narkotikus, kai tavo aplinkoje atsiranda sėkmingas žmogus, kuris daug uždirba, gerai atrodo, bet vartoja. Ir tada pradedi kelti sau klausimus, kaip yra su tais narkotikais, juk ne visi vartojantys šlaistosi gatvėmis. Labai svarbu nelaikyti jaunų žmonių neįgaliais, suprasti pasaulį ir baigti paišyti jį juodai baltai. Pasaulis – spalvotas.

– Kokiame kontekste tau buvo prieinama tokia informacija – apie narkotikus dažniau girdėjai kriminalinių naujienų formatu, tiesioginiuose vyresnių draugų pasakojimuose, edukaciniame turinyje mokykloje, galbūt iš tėvų? Kuriuo informacijos šaltiniu pasitikėjai labiausiai?

– Jaunas žmogus informacija renkasi visur. Taip ir buvo. Girdi draugų istorijas, ieškai informacijos internete, žiūri televiziją.

– Dažnam jaunuoliui kalbėtis apie narkotikus su tėvais yra tabu. Jei tokie pokalbiai ir vyksta, jie dažniausiai rutuliojami bauginimo, draudimo kontekste. Ar namuose kalbėdavotės apie narkotikus?

– Tėvams niekada nereikėjo pergyventi dėl manęs, nes visada aiškiai ir aštriai pasisakiau prieš narkotikus, net ir tuomet, kai buvau vaikas. Apie narkotikus nekalbėdavome, nebent aš jiems papasakodavau, ką sužinojau ir išgirdau.

– Ar pastebi psichoaktyviųjų medžiagų propagandos elementus kine, muzikoje, literatūroje? Jeigu nuo tavęs priklausytų, ar jie turėtų likti šiose meno formose? Kodėl?

– Narkotikai sukurti taip, kad žmogus norėtų juos vartoti. Deja, bet tiesa tai, kad daugybę nuostabių kūrinių skirtingose meno srityse yra inspiruoti narkotikų. Deja, bet daug mūsų mėgstamų pasaulinio lygio kūrėjų yra nuolat apsvaigę nuo narkotikų. Vargu ar tai propaganda, tai tiesa ir apie tai kalbama kine, muzikoje ir literatūroje. Aišku, kad tai turi likti, žmogus turi suprasti, kodėl vartojami narkotikai ir kodėl tai, kas iš pradžių žavi, galiausiai tampa pražūtinga.

– Kaip, tavo manymu, vadinamieji „role modeliai“ veikia jauną, dar besiformuojančią asmenybę? Kuris pavyzdys paauglystėje, tave žavėjo labiau – pasaulį savo išradimais pakeitęs kompiuterių genijus, ar ant scenos chaosą keliantis, akivaizdžiai apsvaigęs „rock-staras“?

– Visada buvau už maištininkus. Iki dabar neturiu nei vieno autoriteto blaivininko – visi mano idealai yra alkoholikai ir narkomanai. Jie daro didžiulę įtaką žmonėms, bet kiekvienas turi išaugti amžių, kai mėgdžioji savo mėgstamas žvaigždes. Suprasti, kad tu esi tu – nebūsi „rockstaras“, tu gyveni savo gyvenimą. Tai – branda, kurią privalo pasiekti kiekvienas.

– Dažname jaunuolių būryje „role modeliu“ yra laikomas narkotines medžiagas platinantis asmuo, kurio veiksmai tame pačiame kine, ar muzikoje yra romantizuojami, pateikiami kaip išgyvenimo būdas, ar savotiška protesto prieš sistemą forma. Kaip tavo aplinkoje yra vertinami narkotikų prekeiviai? Jie gerbiami, ar atvirkščiai? Jais žavimasi, ar galbūt jie kelia gailestį?

– Niekaip nevertinami. Kam reikia perka iš jų narkotikus, tiek to vertinimo. Tai tikrai yra išgyvenimo būdas ir protesto forma, todėl „paternas“ – labai populiarus kine bei kituose žanruose.

– Ką manai apie tendenciją visuomenėje  „klijuoti etiketes“, atsižvelgiant į tai, kokio sunkumo narkotikus asmuo vartoja? Pavydžiui, jei tai opioidai – degradavęs narkomanas; jei haliucinogenai – žmogus greičiausiai ieško savęs; jei kokainas – tiesiog gerai leidžia laiką ir gali sau tai leisti.

– Nepastebiu tokių tendencijų. Vartojantys žmonės žino, kokie narkotikai jiems tinkami ir reikalingi, o nevartojantys retai turi žinių tas etiketes klijuoti.

– Savo socialiniuose tinkluose dažnai aštriai kritikuoji ir „per dantį trauki“ su psichoaktyviomis medžiagomis eksperimentuojantį jaunimą. Kaip manai, kiek toks būdas juos pasiekti yra efektyvus? Ar jis veikia labiau už nuvalkiotus gąsdinimo metodus? Ar apskritai sieki tokio tikslo, ar tiesiog reiški savo nuomonę?

– Neturiu tikslo jiems kažką pasakyti. Nemanau, kad galima kažką pakeisti – kiekvienas savo pamokas vis tiek išmoks pats. Aš tiesiog reflektuoju pasaulį aplink save ir tiek. Man patinka tai daryti, todėl darau.

– Jau daugiau nei metus esi „Nebesvaik“ projekto vedėjas. Kaip manai, kas svarbiau – prevencija, ar žalos mažinimas? Kodėl?

– Manau, kad svarbu kalbėti įvairiomis temomis tam, kad skatintum diskusiją. Kuo daugiau žmonės diskutuos, tuo labiau gilinsis į skirtingas temas. Nesureikšminu šitos temos, ji tik viena iš daugelio svarbių temų.

– Projektas grįžta į eterį. Kuo jis šįkart bus kitoks? Ką bandysite pasiekti? Kiek tokiuose projektuose svarbus nuoseklumas?

– Šį kartą kalbinsime žinomus žmones ir bandysime atskleisti jų santykį su priklausomybėmis, jų požiūrį į tai. Manome, kad tai padės paliesti daugiau skirtingų visuomenės segmentų ir atkreipti dėmesį į tai, kaip labai skirtingi žmonės susidoroja su gyvenimo išbandymais.

Visus “Nebesvaik 2.0” projekto epizodus galima rasti čia.