14 metų, 30 festivalių – tokia yra Birutės Mar spektaklio "Žodžiai smėlyje" biografija. Pagal Nobelio premijos laureato Samuelio Becketto pjesę sukurtas monospektaklis teatro menininkei atvėrė kelius į pripažinimą ir sėkmingai atlaikė laiko išbandymus.

Kuo "Žodžiai smėlyje" svarbūs pačiai Birutei Mar? "Galbūt šis spektaklis – likimo veidrodis? Ne kartą esu pagalvojusi, kad vaidinsiu jį ir būdama visai senučiukė. Turbūt visai kitaip, prisimindama savo gyvenimą, tyliai tyliai. Juk jau dabar, praėjus keliolikai metų po premjeros, spektaklį norisi vaidinti tyliau. Mažiau Vini maišto, jis jau kitoks", – sako kūrėja.

– Kaip kelionės po pasaulį, skirtingoms kultūroms atstovaujančios publikos reakcijos pakeitė spektaklį?

– Kiekvienas spektaklis turi savo likimą, dabar jau tai žinau. Ir šio spektaklio kelias prasidėjo, sakyčiau, dar gerokai prieš premjerą – 1992 m. stačiau "Laimingas dienas" kaip režisūros diplominį darbą Kauno dramos teatre su puikiais aktoriais Regina Varnaite ir a. a. Algimantu Masiuliu. Po šio pastatymo pjesė manęs nepaleido, vis galvojau apie ją, norėjau pati ją suvaidinti taip, kaip jaučiau.

Kai įvyko "Žodžių smėlyje" premjera, man buvo 28 metai, daug kas sakė: tu dar per jauna ją vaidinti. Bet tuomet viską dariau intuityviai, tik raukšles teko sunkiai pieštis, nes jų dar nebuvo nė žymės. Parodžius premjerinį spektaklį Vilniuje (tuomet buvo 1998 m., kai teatrų salės buvo pustuštės), nė pagalvoti negalėjau, kad jis taip ilgai gyvens, apkeliaus tiek šalių. Lietuvoje šis spektaklis ir buvo rodomas tik pora sezonų. Likimas lėmė nuvykti į kelis tarptautinius festivalius ir netikėtai "Žodžiai smėlyje" pelnė tarptautinių žiūri pripažinimą, prasidėjo kelionės.

Net nežinau kodėl, gal kad ten niekas nežinojo, kiek man metų, regėjo pirmiausia sceninę būtį? Daugelis po spektaklio net nustebdavo pamatę mane be grimo. O gal kad mano akyse tiesiog švytėjo begalinis noras būti scenoje? Stovėdavau valandą nejudėdama prieš žiūrovus, ant liemens kantriai laikydama bene septynis kilogramus sveriantį dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtą sijoną, "smigau į žemę", bet sykiu tai buvo tikras gyvenimas, svajonės išsipildymas – solo muzikavimas scenoje...

Kažkas viename festivalių, pamenu, pasiūlė paruošti šią pjesę anglų – originalo – kalba. Žinoma, tai kainavo pastangų, juk šią pjesę ir lietuviškai vaidinti – kietas riešutėlis. Vaidinimas angliškai netikėtai vaidmeniui atnešė naujų niuansų – savito beketiško atsiribojimo, šalto aristokratizmo, leido tiesiai, be subtitrų, susikalbėti su skirtingų šalių žiūrovais.

Buvo metas, kai Vini vaidinti darėsi vis lengviau (tuomet beveik vien tą spektaklį ir vaidinau), tačiau ir savo gyvenimą ėmiau regėti Vini akimis. Nejučia pernelyg susitapatinau su vaidmeniu, išgyvenau labai keistą, sakyčiau, bergmaniškos "Personos" patirtį. Bet tai – jau praeitis. Kelionės su "Žodžiais smėlyje" suteikė daug džiaugsmo, pamatėme tiek šalių.

– Esate aktorė, režisierė, poetė. Kada jaučiatės dvasiškai geriausiai – vaidindama, režisuodama ar rašydama: įvairios kūrybos formos susipina ar kiekviena jų pasišaukia individualaus pokalbio? Ar to, ką galima užrašyti poezijos eilutėmis, negalima išsakyti spektaklyje ir atvirkščiai?

– Visos kūrybos sritys teikia savito džiaugsmo, kitaip turbūt jų nesirinkčiau. Vis dėlto didžiausią laisvę patiriu stovėdama scenoje – tuomet žinau, kad esu stipri, net stipresnė už save. Gyvenime tokia ne visada moku būti... O susipinančios kūrybos formos atneša netikėtų galimybių. Štai kurdama pjesę ir vėliau spektaklį tarsi išgyvenu vaidmenį visais lygmenimis: iš pradžių rašydama, – intelektualiai, vėliau repetuodama ir vaidindama – emociškai, fiziškai. Taip vis giliau eini į personažą, medžiagą. Paprastai, kai teatre mėnesį kuriamas spektaklis, to padaryti tiesiog nespėji – nenueini to kelio gilyn. Rašymas, poezija, šiuo metu knygos vaikams – man regis, tarsi kitas mano gyvenimas, savosios patirties reflektavimas. Sunku atsakyti, kodėl viena išsakai eilėraščio eilutėmis, o kita – sceniniu monologu ar dialogu. Kiekviena kūrybos forma, kaip sakote, – individualus pokalbis, bet kad ir kokia ji būtų, vis tiek kalbame savo sielos, širdies tonacija, virpesiais.

– Daug keliaujate po pasaulį. Ką jums atveria kelionės, turint galvoje ir rytiečių išmintį, kad keliauti (patirti kelionę) galima ir tarp keturių kambario sienų? Kaip, jūsų akimis, kinta Kaunas, kai į jį atvažiuojate? Ar miestas besikeisdamas, europėdamas ir t. t., neprarado emocinio virpuliuko, kai į jį sugrįžti: "Tai mano gimtasis miestas"? Pratęsiant anksčiau pasakytą mintį, ar miestas, šalis – taip pat gali pasikviesti individualaus pokalbio?

– Kelionės man – laisvės dvelksmas, žvilgsnis į viską iš šalies, apie tai vis rašiau eilėraščiuose, knygoje "Cinamonu kvepiantys namai". Tai galimybė susitikti su savimi, taip pat šyptelėti iš šalies pamačius savo juokingą prisirišimą. Apkeliavus pasaulį, kitokie atrodo ir namai.