Pažaislio muzikos festivalio klausytojai, atėję į Miroslavo Kultyševo koncertą galėjo ir vėl įsitikinti, kad atlikėjas – aukščiausio lygio menininkas, pelnytai vadinamas klavišų burtininku.

Regis, visi pianistai turi tuos pačius dešimt pirštų, prieš save – tą patį fortepijoną, bet groti taip, kaip M.Kultyševas, gali tik jis, rankas ir instrumentą naudojantis tik garsui išgauti, o muziką pianistas sukuria galbūt iš savo sielos, galbūt iš kažkokios tik jam pažįstamos gelmės.

Ir tos gelmės ketvirtadienio vakarą susirinkusieji į Kauno valstybinę filharmoniją klausėsi tarsi suakmenėję, bijodami pajudėti. „Atrodo, ir kvėpuoti nebuvo būtina, nes realybė ištirpo, pabuvojome kitame pasaulyje, iš kurio taip nesinorėjo išeiti“, – spindinčiomis akimis kalbėjo fortepijono atlikimo meną studijuojanti mergina.

Nuščiuvus fortepijono garsams, žmonės bijojo net ploti, ovacijų garsas, atrodė, bus per šiurkštus ir tiesmukas. Apstulbę klausytojai keletą akimirkų tarsi ieškojo, kaip išreikšti pagarbą ir susižavėjimą tuo, ką turėjo laimės išgirsti, o gal net pažinti (kitą pasaulį, transcendenciją, neišmatuojamą muzikos gylį).

Subtiliai teatrališkas M.Kultyševas kiekvieną muzikinį pasažą, sakinį, frazę virtuoziškai išgrojo visu savimi, juo patikėjai besąlygiškai – tai buvo tikra, tik ėmei abejoti, ar išties dieviška muzika sklinda tik iš fortepijono. Be jokios abejonės, taip groti gali tik muzikai atsidavęs ir dvasiškai švarus žmogus. Galbūt būtent toji ypatinga švara ir yra tas burtas, atrakinantis klavišus, kuriais galima išgauti pačią muzikos esmę – patirti dvasinio pasaulio prisilietimą, nuskaidrėti, numaldyti alkstančią širdį ir sielą.

„Buvau toli gražu ne viename Pažaislio muzikos festivalio koncerte, bet šis man – kaip stebuklas, – kalbėjo muziką studijuojanti studentė. – Dėl tokio koncerto verta vykti į Vieną ar Sankt Peterburgą (M.Kultyševas gimęs 1985 m. Sankt Peterburge – red.), o mes turėjome galimybę išgirsti genialiai atliekamą muziką čia, Kaune.“