Edmundas Atkočiūnas su žmona ir trim dukrom iš JAV visam laikui
sugrįžo į Lietuvą

Kunigas, sulaužęs celibatą. Dabar - žavios veiklios moters vyras ir trijų padykusių baltapūkių dukrų tėvas. Žmogus, kurio ryšiai su Lietuvos broliais pranciškonais negrįžtamai sutrūkinėjo. Kažkada jis buvo vienas jų. Dabar – toli nuo jų.

Kunigystę į santuoką iškeitusio Edmundo Atkočiūno istorija nuskambėjo garsiai ir skandalingai. Šiandien 49 metų vyras įsitikinęs: kai Bažnyčią purto kur kas didesni skandalai, moterį pamilęs kunigas – menkas įvykis. Prieš dvylika metų E.Atkočiūnas nusivilko pranciškono abitą ir su Gerimanta Stankute, kuri po vedybų nepakeitė pavardės, išvyko gyventi į JAV.

Prieš mėnesį jau penkių asmenų jų šeima parskrido į Lietuvą. „Manau, visam laikui“, - tarė E.Atkočiūnas.

Dukrų vardai – originalūs

Ką buvęs kunigas su žmona ir svetur pasaulį išvydusiom trim dukrom veikė Jungtinėse Valstijose? Kaip jie rengiasi gyventi Lietuvoje, kur po 12 metų pertraukos teks viską pradėti iš naujo?

„Viskas bus gerai“, - tvirtai ištarė G.Stankutė, įdegusi šviesiaplaukė 36 metų moteris, apglėbusi Dorėją – jauniausią savo ir E.Atkočiūno dukrą. Dorėjai dabar – 8-eri, viduriniajai dukrai Noatei - 11, o vyriausiajai Ėrėjai – 12 metų.

„Žinau, mūsų dukrų vardai originalūs, - nusijuokė Gerimanta, kurią vyras vadina Gerute. – Mes juos patys su Edmundu sugalvojome. Norėjome, kad daugiau tokių nebūtų.“

Lemtingai įsmigęs inkaras

G.Stankutė paaiškino priežastį, kodėl ji nutarė visam laikui sugrįžti į tėvynę: „Amerikoje turėjau tikslą – baigti universitetą. Kai įgijau Los Andželo universitete magistro laipsnį, supratau, kad galiu vykti namo.“

„Svarstant, grįžti ar pasilikti Los Andžele, man svariausias argumentas buvo dukros, - prisipažino E.Atkočiūnas. – Supratau, kad joms geriausia bus augti Lietuvoje. Joms reikia lietuviškos aplinkos, kalbos, tradicijų. Pagaliau, ir mergaičių lavinimas čia kainuoja mažiau.“

„O aš visai nenorėjau važiuoti iš Los Andželo“, - pareiškė dvylikametė Ėrėja.

Amerikoje liko draugai

JAV – Ėrėjos, Noatės ir Dorėjos tėvynė, tačiau lietuviškai visos trys E.Atkočiūno ir G.Stankutės dukterys kalba be mažiausio akcento.

„Bet mes beveik nemokame lietuviškai rašyti“, - pasiguodė Noatė. „Mums visoms trims čia reikia eiti į pirmą klasę“, - sukikeno jaunėlė Dorėja.

„Aš tai turėsiu eiti į šeštą klasę, - nudelbė akis Ėrėja. – O Amerikoje būčiau ėjusi jau į septintą. Ir ten liko visi mūsų draugai! Mes čia nieko nepažįstame!“

„Nieko sau Lietuvos patriotės, - nutildė G.Stankutė niurzgančias dukras. – Gal užteks dejuoti? Bus ir mokykla, ir draugų. Visko mums užteks.“

„Noriu burokų sriubos!“ - staiga sušuko Noatė.

Žmoną išleido studijuoti

Lietuviškus barščius ir kopūstienes savo dukroms Los Andžele virdavo E.Atkočiūnas. Bute, kurį nuomojosi šeima, daugiausia laiko su Ėrėja, Noate ir Dorėja praleisdavo jis – tėvas, savo vaikus vadinantis tikruoju pašaukimu.

Gerimanta namuose būdavo mažai. Ji studijavo finansų vadybą ir dirbo.

Paskutinė jos darbovietė buvo „Fox“ kino studija, kurioje Los Andželo universitete puikiais pažymiais besimokanti lietuvė dirbo vadybininke.

Pasilikęs namuose su vaikais E.Atkočiūnas rūpinosi buitimi, pirko produktus, gamino valgį, skalbė, auklėjo dukras.

Paūgėjusias savo mergaites jis vežiojo į mokyklą, į baleto ir smuiko pamokas, o namuose pats mokė skambinti pianinu.

Neoficialiai laimino santuokas

„Sunkūs buvo tik pirmieji metai, kol pripratau“, - kalbėjo E.Atkočiūnas. Namuose jis daug laiko praleisdavo prie kompiuterio. Rašė straipsnius laikraščiui „Amerikos Lietuvis“, rengė informaciją turistams apie Los Andželo sakralinius objektus. Privačiai mokė groti fortepijonu.

Kartais E.Atkočiūną draugai kviesdavosi į asmenines iškilmes, kad buvęs kunigas neoficialiai palaimintų santuokos ceremoniją.

„Tai buvo tokie neformalūs laisvo dvasininko patarnavimai žmonėms“, - paaiškino E.Atkočiūnas.

Bažnytines apeigas ignoruoja

Nuo to laiko, kai buvo suspenduota jo kunigystė, E.Atkočiūnas aplankė daug bažnyčių ir cerkvių, sinagogų ir mečečių. Tačiau katalikų bažnyčioje nė karto nesiklaupė prie klausyklos ir nepriėmė Komunijos.

E.Atkočiūno ir G.Stankutės santuoka buvo tik civilinė. Jie nekrikštijo savo dukrų. „Seniai supratau, kad tarp žmogaus ir Dievo tarpininkas nereikalingas“, - tarė buvęs pranciškonas, su mylima moterimi išvykdamas iš Lietuvos girdėjęs prakeiksmus, pašaipas ir gėdijimus.

Los Andžele, kur visą laiką jautė, kad neverta įsigyti jokios nuosavybės, nes tai dar negalutinė gyvenimo stotis, jis daug mąstė ir rašė.

„Aš žinau, kad yra Dievas, ir jis žino, kad esu aš. Tai – svarbiausia“, - suprato E.Atkočiūnas.

Nusiuntė laišką kardinolui

„Skandalas, Lietuvoje kilęs dėl vedusio kunigo, pasimiršo, - kalbėjo G.Stankutė. – Tai buvo seniai. Ir dabar man atrodo – taip nereikšminga, taip be reikalo...“

Tačiau E.Atkočiūnui, buvusiam pranciškonui, kurį brolis Astijus viešai vadino geriausiu savo draugu, būti kunigu – nors ir vedusiu – iš pradžių norėjosi ir JAV.

Jis parašė laišką Los Andželo kardinolui R.Machoni: „Nesu pedofilas ar gėjus, esu vedęs tik vieną kartą ir norėčiau tęsti savo kunigystę su šeima Romos katalikų Bažnyčioje.“ Iš kardinolo E.Atkočiūnas sulaukė lakoniško ir itin santūraus atsakymo: „Mes Jūsų laišką gavome.“

Praėjo penkeri apmąstymų ir ieškojimų metai, kol jis suvokė: kunigystė jam nereikalinga. „Visos religijos tėra forma, į kurią žmonės bando įsprausti Dievą“, - įsitikinęs buvęs kunigas.

Ketina įsikurti Vilniuje

„Dabar svarbiausia – išsinuomoti būstą, surasti dukroms gerą mokyklą, o mums su vyru – darbus“, - artimiausiais ateities planais pasidalijo Gerimanta.

Pirmąjį mėnesį po sugrįžimo į Lietuvą ji juokdamasi pavadino čigonišku. Iš pradžių jie apsistojo Nidoje, pas Gerimantos tėvus. Tai vieninteliai Ėrėjos, Noatės ir Dorėjos seneliai. E.Atkočiūno tėvai jau mirę. Per JAV praleistus metus jis neteko ir sesers.

„Šiuo metu gyvename tai pas vienus draugus, tai pas kitus“, - pasakojo moteris. G.Stankutė, E.Atkočiūnas ir trys jų dukros veikiausiai apsigyvens Vilniuje.

„Ten didžiausia tikimybė susirasti neblogą darbą. Ieškosiu finansininkės vietos stiprioje, galbūt – užsienio kompanijoje. Manau, rasiu“, - optimistiškai kalbėjo į geriausių pasaulio universitetų dešimtuką patenkančio Los Andželo universiteto magistrantė.

Išsaugojo meilę ir viltį

E.Atkočiūnas, su šeima parvykęs gyventi į Lietuvą, laiško prašydamas leisti būti vedusiu kunigu kardinolui nerašys. Jis ieškos darbo, susijusio su kultūra ar švietimu. Vyras įsitikinęs, kad žinias, įgytas Kunigų seminarijoje ir Klaipėdos universitete, ras, kaip panaudoti.

„Lietuvoje jau nebesijaučiu persona non grata, - sakė buvęs kunigas. – Tada, prieš dvylika metų, jaučiausi. Šiandien daug kas pasikeitę. Ir žmonių gyvenimuose, ir mąstysenoje, ir vertinimuose.“

„Išvykdami į Ameriką mes turėjome daug stiprybės, meilės ir vilties, - kalbėjo E.Atkočiūnas. - Sugrįžę į Lietuvą, visa tai tebeturime.“