Tostais ir dainomis garsėjančią Pietų Kaukazo valstybę aplankyti gundo kalnai, netikėtos pažintys, gyventojų draugiškumas ir naminis vynas
Vilnių ir Tbilisį skiria 2,5 tūkst. kilometrų, tačiau nuvykusieji į šią Pietų Kaukazo šalį lietuviai pasijunta lyg pas gimines.
Beveik kiekvienas gruzinas, su kuriuo bendravome, arba pažįsta ką nors iš Lietuvos, arba yra joje buvęs. Gruzinai labai džiaugiasi sutikę lietuvius ir gerbia juos, vadina broliais, - pasakojo kaunietis Egidijus Sesartis, vis dar apsalęs nuo prisiminimų iš neseniai aplankytos Kaukazo šalies.
Dauguma gruzinų gyvena gan vargingai, jų atlyginimai kone dešimt kartų mažesni nei lietuvių, o maistas tik dukart pigesnis nei mūsų šalyje. Tačiau gruzinai nebamba, o šios tautos svetingumas nėra mitas. Gruzinai dalijasi su nepažįstamu svečiu paskutiniu kąsniu ir visuomet pasiūlo pastogę.
Primityvioje pašiūrėje ant grindų miegmaišyje nakvojęs Egidijus nė nemano kitą kartą atvykęs į Gruziją ieškoti viešbučio.
Nakvynė miegmaišyje ant grindų
Lietuvių kelionės tikslas buvo įkopti į Kazbeko kalno viršūnę, kurios aukštis 5047 metrai.
Lėktuvo bilietai bei kitos dviejų savaičių kelionės išlaidos Egidijui atsiėjo apie 2000 litų. Nakvynei Tbilisyje pasirinktas pigiausias variantas pas vietinius gyventojus. Už nakvynę jie nepaprašė nė vieno gruziniško lario. Kiekvienas svečias šeimininkams paliko atlygį savo nuožiūra.
Lietuviai greitai įgudo prekių ir paslaugų kainas lariais dauginti iš 1,5 ir sužinoti kainą litais.
Tbilisyje lietuviška duona
Gatvėse dauguma automobilių rusiški. Transporto spūsčių Tbilisyje nėra, tačiau eismas gana intensyvus, vairuotojai ne itin paiso taisyklių.
Pasak Egidijaus, šiuo metu Gruzijoje klesti kioskelių era, kokią prieš kelis dešimtmečius išgyveno ir Lietuva.
Apie vakarietiškus prekybos centrus gruzinai gali tik pasvajoti. Lietuvių nuostabai, turguje džiovintų vaisių, išskyrus datules, nepavyko rasti.
Net suvenyrų reikia ieškoti su žiburiu. Pasak Egidijaus, kažką panašaus galima nusipirkti nebent iš moterų prekeivių pagrindinėje Tbilisio gatvėje Rustavelio prospekte.
Tbilisyje galima nusipirkti ir lietuviškų produktų šokolado, alaus, pieno produktų bei juodos duonos, kurią Tbilisyje kepa vienas lietuvis. Tiesa, už lietuvišką duoną ir alų prašoma mokėti kone dvigubai brangiau nei Lietuvoje.
Daugumos atvykusiųjų į Kazbegio miestelį tikslas įkopti į netoliese stūksantį Kazbeko kalną.
Kopdamas į Kazbeką Egidijus su bendraminčiais sutiko dvi besileidžiančias lietuvių grupes.
Vairuotojo lauktuvės arbūzas
Keli lietuviai nusprendė aplankyti VI amžiuje įsikūrusį įspūdingą Davit Gareja vyrų vienuolyną, esantį maždaug 100 kilometrų nuo sostinės.
Tačiau Egidijus ir jo draugas pasižvalgyti po vienuolyną nebuvo įleisti, nes mūvėjo trumpomis kelnėmis.
Pusę kelio iki vienuolyno lietuviai įveikė mikroautobusu, o likusį 60 kilometrų važiavo taksi. Tai keturiems keliauninkams kainavo apie 90 litų.
Atgal į savo miestelį parvežęs taksistas primygtinai kvietė užsukti į svečius. Medinėje kaimo trobelėje jų laukė vaišės, naminis vynas. Taksistas neišleido lietuvių tuščiomis - įdėjo arbūzą.
Atvykusiesiems į Tbilisį kaunietis Egidijus pataria nepraleisti progos apsilankyti sieros prisotinto vandens pirtyse, kurias galima rasti senamiestyje. Organizmas valosi atsigulus į karštą, siera prisotinto vandens baseinėlį. Jame įmanoma išbūti vos kelias minutes, kūną tuo metu bado lyg adatomis. Išlipus reikia išsitiesti ir pagulėti ant gulto, galima pagurkšnoti arbatos.
Procedūrą pakartojus kelis kartus, pravartu pasinaudoti masažuotojo paslaugomis. Dosnūs lankytojai po procedūrų gali tikėtis nemokamo vaišių stalo.
Naujausi komentarai