Dailininkė Sandra Urbonaitė nejaučia diskomforto dėl to, kad Egipte jai dažnai tenka nešioti galvos apdangalą, o kai kuriuos islamo religijos draudimus vadina praktiškai naudingais.
"Žmonės emigruoja ne iš gero gyvenimo", – tikina lietuvių turistų pamėgtame Hurgados kurorte ketverius metus gyvenanti dailininkė. Kaip vadinti ją pačią – meilės, ekonomine ar kultūros emigrante, – neatsako. Su egiptiečiu susituokusi moteris tikina nepajutusi spaudimo pereiti į islamo religiją.
Buvusi Lietuvos kino studijos (LKS) filmų aikštelės dailininkė kuria interjero dekoravimo, tapybos, fotografijos, fotokoliažo srityse. O kai kūriniai iškeliauja pas naujuosius šeimininkus, jų tolesnį gyvenimą S.Urbonaitė seka kaip mama savo vaikus.
Trumpam sugrįžusi į Lietuvą, gimtinėje dailininkė pasigenda ryškių spalvų. Ir prisipažįsta, kad čia jaučiasi jau ne visai sava.
– Palyginkite gyvenimą Lietuvoje ir Egipte…
– Egipte mažiau išorinės laisvės, bet daug vidinės. Lietuvoje yra labai daug išorinės laisvės ir mažai vidinės: čia gali daryti performansus vidury gatvės, bet žmonių galvos užkimštos milijonais rūpesčių. O ten yra tam tikrų išorinių įsipareigojimų, bet turi didelę vidinę laisvę – nesi priverstas nuolat bėgti nesibaigiančių rūpesčių, darbų ir įsipareigojimų rate.
Pirmą kartą Egipte atsidūriau visiškai atsitiktinai. Ilgą laiką labai įtemptai dirbau LKS, norėjosi pailsėti. Nuskridau ir susižavėjau. Bendraudama su vietos žmonėmis supratau, kad darbas, kurio mes taip įsikibę laikomės, ir kasdienė įtampa nėra labai prasmingi. Voverės nesusimąsto, kad sukasi ratu – tai matyti tik žiūrint iš šono. Egiptas ir buvo tas žvilgsnis iš šalies į gyvenimą Lietuvoje. Pamaniau, ar būtina taip kentėti, kad išgyventum? Juk žmogus gimsta ne tam, kad dirbtų, pirktų, mirtų ir visiškai nemąstytų.
– O kam gi gimstama?
– Kiekvienas turi atlikti savo namų darbus ir išsiaiškinti pats. Aš tai išsiaiškinau Egipte. Supratau, kad nuolatinis pinigų darymas ir bandymas pasitenkinti visiškai nereikalingais daiktais, drabužiais ir batais yra visiškai beprasmis.
– Bet juk ir Lietuvoje galima spjauti į pinigų kalimą ir gyventi kitokį, galbūt kiek alternatyvų, gyvenimą…
– Lietuvoje tai padaryti daug sunkiau, nes pragyvenimas čia kainuoja daug daugiau. Spjovęs į darbus čia tu būsi alkanas, apiplyšęs, sušalęs – truputį iš undergroundo, toks kenčiantis inteligentas. O ten – nuolat šilta, daug drabužių nereikia, nėra mokesčių už šildymą, elektrą, valstybiniai mokesčiai – ir tie labiau teoriniai.
– Pragyvenate iš kūrybos?
– Iš pradžių pragyvenau iš kino – parskrisdavau į Lietuvą, padarydavau reikiamus darbus ir išskrisdavau atgal. Paskui visa tai baigėsi. Niekada sau nekėliau tikslo pragyventi iš kūrybos – yra kitų būdų tai padaryti. Oficialaus darbo nedirbu, bet mes su vyru sugalvojome kitą pragyvenimo šaltinį, kuris mums leidžia gauti pinigų nepervargstant – įsigijome keletą automobilių ir juos pradėjome nuomoti turistams.
Egipte dažniausiai sulaukiu užsakymų, susijusių su interjero kūrimu. Pagalbos, patarimų prašo užsieniečiai – Hurgadoje nemažai butų perka rusai, vokiečiai. Vietos meistrų požiūris į interjero apdailos darbus, švelniai tariant, yra visiškai kitoks nei pas mus. Prižiūriu, kad plytelės būtų tinkamai suklijuotos, parenku spalvas, važiuoju nupirkti reikiamų medžiagų.
– Ar kūrybine prasme Egipte jaučiate tam tikrą cenzūrą? O gal įsijungia vidinis cenzorius?
– Egipte yra tam tikrų apribojimų: negali sugalvojusi paišyti ant sienų, rengti performansų ar šokių gatvėje. Bet tai – ne cenzūra. Tiesiog kultūrų skirtumai. Be to, į Egiptą aš pirmiausia važiavau gyventi ir tik tada – kurti. Tiesiog turiu laiko įsiklausyti į save ir savo norus. Keitiesi pats, keičiasi ir kūryba.
Beje, mano kūryba niekada nebuvo tipiška lietuviška. Buvo laikotarpis, kai buvau susižavėjusi indiška kultūra su daugybe simbolių. Iš indiško laikotarpio atėjo dramblys. Jį labai mėgstu. Nesvetima ir kinų meno, grožio samprata. Vykdant užsakymą kinų restoranui, teko išstudijuoti jų simboliką. Lunai – dangaus gyvatės – perėjo ir į vėlesnį mano kūrybos etapą. Dekoruodavau nemažai baldų interjerams. Tačiau tik pabuvusi Egipte baigiau stalą su visais savo mėgstamais simboliais: drambliais, lunais ir savo Zodiako ženklu – Žuvimis. Stalą prieš metus eksponavau savo kūrybos parodoje Vilniuje. Parodą pavadinau "Tiems, kurie išliko", nes paveikslai, kaip ir žmonės, ne visi išlieka.
– Kaip pasikeitė jūsų kūrybos stilius?
– Egipte ji tapo drąsesnė, atsirado daugiau spalvų. Ten dingo Dailės instituto manyje suformuota spalvų baimė ir nuostata, kad kai kurios spalvos nedera. Spalvinis kodas visiškai pasikeitė – oranžinę tepti šalia salotinės atrodo ne per ryšku. Lietuvoje tokia tapyba būtų vertinama kaip visiškas miesčioniškumas – juk tapant reikia žiūrėti į gamtą. Bet Lietuvoje labai nedaug grynų ryškių spalvų: mėlynos spalvos nėra, ką jau kalbėti apie tokias ryškias kaip oranžinė, salotinė. Lietuviška gamtos žalia, šiurkščiai tariant, yra iš vienos dažų tūbelės. O ten – ryškūs spalviniai deriniai. Pavyzdžiui, raudoni kalnai vaiskiai mėlyno dangaus fone arba spalvotos žuvys mėlyname vandenyje.
Pradėjau tapyti darbų ciklą "Avinėlių gyvenimas". Avis labai svarbi Egipte, jos aukojamos, valgomos, vilna naudojama buityje. Žiūriu, kad tų spalvų tūbeles, kurių iki šiol neatidarydavau, dabar jau be gailesčio spaudžiu.
Dabar Egipte nuo tapybos pereinu prie fotografijos. Tai – palanki sritis, nes egiptiečiai mėgsta fotografuotis. Vaikštau ir fotografuoju ten, kur neužeina turistai. Čia dar yra vietovių, kuriose žmonės nėra regėję balto žmogaus. O miestų, kuriuose išplėtotas turizmas, gyventojai kitokie – jie naudojasi daugeliu civilizacijos laimėjimų, ypač – mobiliaisiais telefonais, kompiuteriais.
Pamėgau fotokoliažus – nufotografuotus kadrus perkuriu, komponuoju kitaip.
– Jaučiate, kad fotografijoje jau atradote savo sritį?
– Mane labai domina Egipto moterų gyvenimas, jų buitis ir vedybinio gyvenimo menas, islamo poveikis moters vidiniam pasauliui. Vyrai sėdi gatvėse, viešai dirba ir apskritai daug ką gali sau leisti daryti viešai, o moterų gyvenimas lieka ganėtinai uždaras, slepiamas nuo pašalinių akių. Džiaugiuosi galėdama patekti į paprastas egiptiečių šeimas, kuriose moterys nuo manęs nesislepia.
– Jūs – meilės ar kūrybos emigrantė?
– Galbūt esu netyčinė kultūros ir kūrybos migrantė. Bet šiaip nereikia žmonių skirstyti į darbo, meilės, kultūros ar kūrybos emigrantus. Visavertis žmogus savyje turėtų sujungti visas minėtas gyvenimo realybes. Žmonės emigruoja ne iš gero gyvenimo. Išvažiavęs susiduri su daugybe sunkumų. Niekada nebūsi savas ten, bet pamažu pradedi jausti, kad nebesi savas ir čia. Juk esi atitrūkęs, esi nebe toks.
Naujausi komentarai