"Aš nedirbu, aš mėgaujuosi gyvenimu", – atsakė G.Cholina, paklausta, ar nebijo, kad dirbant du darbus neliks laiko laisvalaikiui.

Teatralų rate pasirodžiusi kaip Cholina jaunesnioji, kiekvieną dieną ji vis labiau tolo nuo talentingos ir pripažintos menininkės sesers įvaizdžio. Šiandien Greta Cholina – ne vien Andželikos Cholinos sesuo, jos įkurto teatro ACH vadovė, bet ir Rimo Tumino įpėdinė. 32-ejų merginos rankose – raktai nuo Valstybinio Vilniaus mažojo teatro (VVMT).

Jauna, profesionali kultūros vadybininkė pakeičia seną scenos vilką – gal permainos Vilniaus mažajame teatre sulauks atoveiksmio ir kituose Lietuvos teatruose, kurių daugumai, net ir verčiamai paklusti rinkos taisyklėms, vis dar vadovauja profesionalūs menininkai, o ne meno vadybininkai?

– Jau pradėjote darbą VVMT. Kokie pirmi įspūdžiai, kaip sekasi rasti bendrą kalbą su kolektyvu?

– Yra įdomu, nauja ir kartu pažįstama. Norisi įsiklausyti, neskubėti.

– Ar nebuvo baisu užimti šias pareigas po R.Tumino, kuris visuomet jautė didelį teatro kolektyvo palaikymą?

– R.Tuminas mane pakvietė dalyvauti konkurse VVMT vadovo pareigoms užimti. Šiuo kvietimu jis išreiškė tikėjimą manimi ir tai man yra brangiausias palaikymas.

– Jūsų abiejų su seserimi gyvenimas verda teatre, prisistatydama pabrėžėte, kad teatrą labai mylite. Kaip gimė ta meilė?

– Kūryba yra unikalus dalykas. Tai ypač juntama, kai matomas kūrinio gimimas nuo pat pradžių, kuris prasideda nuo idėjos ir tikėjimo ja susijungimo. Meilė gimsta iš tikėjimo. Užburia tai, kad teatras būna tikresnis už gyvenimą. Gal net, manau, teatras būna pripildytas skausmingo atvirumo ir kartu paprastumo, kurio ilgiuosi už scenos ribų.

Režisierius perskrodžia žmogų ir kartais tuo žmogumi būnu aš. Tuomet tai būna stebuklas, nuo kurio sielai tampa sunku, bet kartu jaučiuosi palaiminta. Tada tarsi susipažįstu su ta tolima savimi, kol pjūvis vėl užsitraukia ir tampa kaip buvę – klaidžiojimas nedideliuose nepasitenkinimų ir troškimų labirintuose. Teatro magija kartais būna galingesnė už mane. Visada laukiu, kada ji mane užvaldys.

Dabar Anželika Cholina repetuoja spektaklį "Ana Karenina" ir, kai ateinu į repeticijas, kaskart pamatau, kaip jis auga ir nenustoja manęs stebinti savo paveikumu, kaip tiksliai ir išradingai išreiškiamas užmanymas, kiekvieną kartą jaučiu, kaip vis giliau panyru į tikėjimą juo ir kūrybos galia.

– Kartu su seserimi įkūrėte A.Cholinos šokio teatrą. Kodėl nusprendėte, kad jo vadovės pareigų jums nebepakanka?

– Nesakyčiau, kad nebepakanka. Labiau yra taip, kad mano patirties ir žinių prireikė ir kitur. Aš noriu dalytis. Džiaugiuosi matydama naujas iniciatyvas ir degančias akis, todėl aktorių Andriaus Žebrausko ir Audriaus Bružo pakviesta prieš metus ėmiausi prodiusuoti improvizacijų spektaklį "Kitas kampas". Dabar aplinkybės vėl pasikeitė – pasipildė, prasiplėtė.

Aš žaviuosi kūrybos talentu žmoguje, norisi būti ten, kur gimsta unikalūs kūriniai ir būti ta, kuri padeda jiems išvysti pasaulį. Kartą Filharmonijoje klausydama Ludwigo van Beethoveno koncerto suvokiau, kad tai, ką girdėjau, buvo akivaizdus Dievo triumfas žmoguje. Menas turi galią atverti žmogų šviesai, pakylėti, sutaurinti ir kartą tai patyrus nenustoji stiebtis to švento grožio link.

– Studijavote teatro vadybą, kuri reikalauja ir organizacinių, ir meninių sugebėjimų. Kas jums pačiai artimiau: organizuotumas, sistemingumas ar labiau kūrybiškas požiūris?

– Mokausi derinti juos visus – visų jų reikia, kartais labiau vieno, kartais kito, o kartais visų trijų vienu metu. Racionali logika kūryboje ne visuomet yra ta, kuria galima vadovautis, mene labiau reikalinga kūrybinga logika, visada pirma reikia atlaikyti riziką ir labiau fokusuotis į idėjas. Tuo meno vadyba ir skiriasi nuo vadybos, nes visada yra bent vienas neapčiuopiamas dėmuo, dėl kurio nėra pastovumo, esti nuolatinis judėjimas, o tai ir yra kūrybos dvasia. Juk niekada nebūna vienodai suvaidinto spektaklio ar visada vienodai sėkmingai įvykstančio pasirodymo. Artistai, kaip ir žiūrovai, yra kūrybingi žmonės – jie atviri atradimams ir sklandančioms nuotaikoms, todėl paskutiniai štrichai sudedami tik pasibaigus spektakliui ir nusileidus uždangai.

– Dalyvaudama konkurse dėl VVMT vadovės pareigų pateikėte penkerių metų teatro veiklos programą. Ką tikitės nuveikti per tuos metus, kokią teatro ateitį matote?

– Noriu, kad kiekvienas esantis teatre gyventų juo, nebenorėtų ir nebegalėtų vadinti jo darbu. Žinau, kad visi: tiek administracija, tiek aktoriai, tiek kūrėjai nori vienybės ir neblėstančio kūrybinio įkvėpimo. Tam, kad tai įvyktų, kiekvienas turime nusiginkluoti pirmiausia savo širdyse. Kiekvienas žmogus teatre yra svarbus, svarbus jo požiūris ir pasiaukojimas, nes tarnaujama ne vienas kitam, o Teatrui, Idėjai.

– Minėjote, kad jūsų teatro vizija – gana idealistinė. Ar tokia esate ir gyvenime? Kaip manote, daugiau dėl to laimite ar nukenčiate?

– Negaliu atskirti teatro ir gyvenimo, tik galiu pasakyti, kad buvau auklėjama grožio, idealizmo ir maksimalizmo dvasia. Ar laimiu? Galiu atsakyti, kad esu laiminga ir dėkinga.

– Kaip vertinate šiandieninę teatro situaciją Lietuvoje? Kokie didžiausi jo pranašumai, kokios problemos?

– Teatras vis rečiau suvirpina žmogaus sielą. Dažnai kūrėjas kurdamas orientuojasi į asmeninių išgyvenimų sureikšminimą ir nepadeda žiūrovui suprasti save, atsiskleisti ar gauti atsakymus į jam rūpimus klausimus. Manau, stinga lygiaverčio, nuoširdaus dialogo. Žmonės paklydę ir jiems trūksta supratimo, šilumos ir šviesos. Teatras gali suteikti žmogui tikėjimą ir tai yra jo stiprybė ir misija.

– Ar turite mėgstamiausius teatro žanrus, spektaklius, režisierius?

– Galiu išvardyti spektaklius, kurie sukrėtė ir keitė manyje suvokimą apie galimą meno poveikį žmogui ir meno paskirtį: Williamo Shakespeare'o "Otelas", režisuotas Luko Percevalo, choreografo Matso Eko "Gyvenimas gražus", R.Tumino režisuoti Antono Čechovo "Dėdė Vania", Furio Bordono "Paskutiniai mėnesiai", Samuelo Becketto "Belaukiant Godo", Antonio Mingelos režisuota Giacomo Puccini opera "Madam Baterflai" ir Johanno Sebastiano Bacho opera "Pasija pagal Joną", kurią režisavo Robertas Wilsonas.

– Kokių turite kitų pomėgių be teatro?

– Labai vertinu klasikinę muziką ir nepraleidžiu galimybės nueiti į koncertus. Begalinį džiaugsmą jaučiu gamtoje, ji mane subalansuoja ir pakrauna. Nepakartojamų įspūdžių šaltinis – plaukiojimas jėgos aitvarais. Skaitau knygas ir branginu tylą.

Iš biografijos

G.Cholina gimė Vilniuje 1978 m. rugpjūčio 26 d.

2005 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė teatro vadybos magistro studijas

1999–2000 m. O.Koršunovo teatro administratorė.

Nuo 2000 m. iki dabar – A.Cholinos šokio teatro direktorė.

Nuo 2009 m. iki dabar improvizacijų šou "Kitas kampas" prodiuserė.

Nuo 2010 m. Vilniaus mažojo teatro vadovė.