Stiklių gatvėje įsikūrusioje Lietuvos tautodailininkų sąjungos galerijoje duris atvėrė Užgavėnių kaukių paroda. Jos autorius – medį ir drožybą ankstyvoje jaunystėje pamilęs genetikos mokslų daktaras Karolis Gediminas Cieminis.

K.G.Cieminio Užgavėnių kaukės išbarstytos po visą pasaulį: nuo Oksfordo ar Miuncheno iki Čikagos ir net tolimosios Australijos. Tik Vilniuje K.G.Cieminio kaukės eksponuojamos pirmą kartą.

Nors per gyvenimą jis padirbo bent pusę tūkstančio velnių, raganų ir kitų būtybių, Stiklių gatvėje jų – viso labo trys dešimtys. Tiek, kiek buvo užsilikę autoriaus rūsyje. Dar vieną kitą darbą parodai paskolino kadaise kaukę dovanų gavę bičiuliai ar kolekcininkai.

"Meistras turi gerą skonį. Tik pažiūrėkite, koks koloritų ir medžiagos derinys! Neabejoju, kad pono Karolio darbai bus pastebėti ir įvertinti. Šioje parodoje atsispindi kelių sluoksnių vertybės – tradicijos ir menas", – pagyrų K.G.Cieminio drožiniams negailėjo Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Jis apgailestavo, kad kaukių meistras buvo atrastas per vėlai, nes kaip tik šiomis dienomis pasirodė knyga "Užgavėnių kaukės".

Tačiau pats K.G.Cieminis į tai tik numojo ranka: "Esant mano amžiaus girdėti tokias pagyras labai malonu. Tačiau nei aš pats parodą organizavau, nei į knygą prašausi. Jei kaukės iš tikrųjų ko nors vertos, į kitą knygą papulsiu. Ateina toks metas, kai supranti, kad jei padarai rimtą darbą, rezultatai nepradingsta. Anksčiau ar vėliau kas nors bus."

– Beveik visos jūsų kaukės – vyriškos giminės. Kodėl nedrožiate moterų?

– Daug kas manęs klausia, kodėl "bobų" nedarai? Sakau, vyrus bet kaip galiu išdrožti, o moteris reikia gražiai. Kai galėdavau paprašyti, kad kuri nors papozuotų, drožti nemokėjau, kai išmokau, priprašyt neišeina (juokiasi).

– Kodėl rimtas ir pasaulyje pripažintas genetikas ėmėsi kaukių? Galbūt daug veidmainių gyvenime sutikote?

– Kaukes drožti lengva. Be to, kiekviena kaukė turi mistikos. Kodėl žmonės kadaise slėpdavosi po kaukėmis? Nes taip jie galėdavo pasijusti esą kitokie žmonės – laimingesni, geresni.

O medis man visuomet patiko, ypač senas. Kažkada ikonomis labai žavėjausi, norėjau net šventiku būti, gyvenau Rusijoje vienuolynuose. Vėliau tapau genetiku, patekau į pasaulinius vadovėlius, bet pinigus tarybiniais laikais mokėdavo mažus, reikėdavo prisidurti. O čia kolekcininkai iš Amerikos nežinia iš kur apie mane sužinoję užsukdavo, vieną kitą kaukę nupirkdavo...

– Ar prisimenate savo pirmą kaukę?

– Pirmąją vynininkui Dominykui Veličkai padariau prieš 30 metų įkurtuvių proga, kai jis įsirengė butą garaže, aš dar jam padėjau statyti. O, žinote, kokia mano bene pirmoji patirtis su Užgavėnių kauke?! 1967 m. Algimantas Patašius, tas pats Dominykas ir kiti draugai Vilniuje važiavome troleibusu ir dalijome žmonėms blynus, dėvėjome kaukes. Tai mus Pilies gatvėje policija susėmė ir atvežė į skyrių.

– Kiek kaukių per metus išdrožiate?

– Būdavo ir tris, ir šimtą. Dabar jau ir jėgos, ir laikas nebe tie. Grybai, uogos, žūklė... Bet tris per mėnesį padarau.