"Svarbiausia ne rasti atsakymus, bet būti kelyje, nuolatiniame ieškojimų procese, – apie save ir kūrybos impulsus kalba suomių tapytojas Ismo Olavi Hyvärinenas, vienas tarptautinio projekto "Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose" autorių.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje eksponuojamuose suomių menininko paveiksluose dominuoja apmąstymų, tylaus susikaupimo nuotaika. I.O.Hyvärineno tapybos darbų paroda "Kita egzistencija" tarsi atveria kitą, šviesos ir šešėlių, pasaulį, kitokią tikrovę, egzistencines nuojautas.

"Man visada buvo ir yra labai svarbūs būties klausimai, – sakė suomių tapytojas. – Bet aš visai nesistengiu rasti atsakymų į juos."

– Minėjote, kad į meno pasaulį atėjote kaip fotografas.

– Taip, pradėjau nuo fotografijos, tačiau norėjau dirbti su intymesne medžiaga – ėmiausi tapybos studijų, ir mano kūryboje labiausiai akcentuojamos spalvos. Draugai neretai pastebi, kad iš esmės aš ir likau fotografas, turint omenyje, kaip naudoju šviesą, šešėlius, erdvės išraišką.

Tie, kurie nori mane pažinti iš mano kūrybos, pamatys, kad gimiau labai mažame Suomijos miestelyje Outokumpu, esu miško žmogus, man labai artima gamta, tai mano kūrybos pagrindas. Bet mano vidinis pasaulis atsispindi paveiksluose, man labai svarbūs ir parodų pavadinimai, kiekviename jų užkoduota žinutė, kurią siunčiu, raktas į mano kūrybą. Šios parodos pavadinimas "Kita egzistencija", o prieš tai buvo "Tiesa?", paroda buvo eksponuota Tamperėje.

Beje, norėčiau būti poetas, man artimas kalbos, prasmių pasaulis, dažnai žaidžiu žodžiais, jų skambesiu ir prasmėmis.

– "Kita egzistencija" norite nors kiek praskleisti uždangą į kitą pasaulį?

– Man visada buvo ir yra labai svarbūs būties, egzistencijos klausimai, dėl ko visa tai? Nors iš tiesų aš neieškau jokios tiesos, man tiesiog labai svarbu neapsnūsti, nenurimti savo ieškojimuose – nuolat būti kelyje, ieškojimų procese. Svarbu ne ką rasi ar apskritai ką nors rasi, gal tai net neįmanoma, bet labai svarbu tiesiog ieškoti. Tikiuosi, kad niekada nerasiu to, kas sustabdytų mano ieškojimus.

Į tapybą taip pat žvelgiu filosofiškai – tai mano būdas ją išreikšti, prisiliesti prie poezijos pasaulio, išreikšti ieškojimo proceso nuoseklumą.

– Kuriame mažai klausimų ir beveik nė vieno atsakymo?

– Turbūt taip, jų neakcentuoju, svarbiausia būti kelyje ir užduoti klausimus, kad tas procesas nesustotų. Ir mano paroda yra tarsi praėjusios tęsinys, tam tikri stabtelėjimai, kelrodžiai, kurių ir ieškau. Beje, vienu metu dažnai tapau kelis paveikslus.

– Iš dominuojančios žemės spalvų gamos neatrodo, kad augote apsuptas miškų, miško žalumo jūsų paletėje tarsi nėra.

– Anksčiau buvo. Esu tapęs ir žmones, ir gyvūnus. Gamtą kadaise mėginau išreikšti ir žodžiais, bet vis dėlto tai ne man, mano kalba – tapyba, kalbu paveikslais.

– Bet tai – abstrakcijos.

– Nuostabiausia, kad abstrakcijos nėra vienareikšmės: jei į šiuos paveikslus žiūrėtų, tarkim, dešimt žmonių, greičiausiai būtų dešimt skirtingų atsakymų apie tai, ką jie mato. Mano kūrybiniame kelyje yra buvęs ir mėlynasis periodas, ir geltonasis, spalvas lemia pats gyvenimas, įvykiai jame – visa tai išreiškiu per spalvas, bet iš kur jos ateina, aš nė nežinau. Kartais nutinka ir taip: viena žiema Helsinkyje buvo labai tamsi, šlapia ir ilga, tuomet naudojau daug geltonos spalvos – taigi gali būti ir labai paprasta priežastis.

– Galbūt kūryba išreiškia ilgesį?

– Taip, galbūt. Tai gali būti tiesa, o gal (susimąsto) ir ne, gal dar kas nors. Dažnai man nerimą kelia klausimas, labai paprastas, gal net naivus, bet sukeliantis daugiausia pamąstymų: kodėl mes čia esame?

– Kokie dvasiniai išgyvenimai lydi jūsų kūrybą – draminiai, ribiniai ar atvirkščiai – ramybės, harmonijos?

– Naudoju kontrastingus elementus: tamsa–šviesa, gėris–blogis, garsas–tyla. Bet galutinis tikslas – prieštaringuose elementuose rasti harmoniją. Kai kurie kūriniai nutapyti labai storu dažų sluoksniu, kai kurie drobėje tiesiog persišviečia, tarsi akvarelė, ieškau savotiško in ir jang, prieštaringų pradų dermės. Šviesai, kad ji įgautų šviesos, reikalinga tamsa, ir taip yra visais priešybių atvejais. Ir šios parodos paveiksluose taip pat ieškojau šio santykio.

Šiuo metu išgyvenu tokį periodą, kuriame ieškau, kaip rasti harmoniją.

Šįmet man sueis 50 metų, todėl nutariau surengti parodą savo gimtajame Outokumpu – itin mažame miestelyje, įsikūrusiame šalia vario kasyklos, čia labai ypatinga atmosfera, visi gyventojai susiję su šia kasykla, bet miestelį supa miškai. Jame savo kūrinių parodą rengsiu pirmą kartą.

Kaip ir daugelis žmonių, aš myliu ir drauge nekenčiu savo gimtojo miestelio, nes paauglys buvau maištingas ir dabar nesu nurimęs, bet savaime aišku jau kitaip. Negalėčiau atsakyti, ar tas dviprasmiškas požiūris į savo miestelį yra išlikęs iki šiol, tiesą sakant, jau nė nesigilinu, ten gyvena mano tėvai, o tie išgyvenimai nori nenori ataidi ir mano paveiksluose. Apskritai – įvairiausi išgyvenimai man svarbūs tarsi kokiam kolekcininkui, aš juos savotiškai renku ir savyje kristalizuoju.

– O fotografija? Nutolo?

– Manau, išliko... paveiksluose. Šviesos, šešėlių žaismas, tas pojūtis man labai svarbus ir dominuoja mano kūryboje. Jei rimtai, tapyba mane atitraukė nuo fotografijos, bet, manau, prie jos dar sugrįšiu.

Kas? I.O.Hyvärineno tapybos darbų paroda.

Kur? Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Kada? Iki liepos 23 d.