Kaip ir kiekvieną mėnesį publikuojame Jono Braškio parengtą muzikos albumų apžvalgą, kurioje pristatome naujausius Lietuvos alternatyviosios muzikos kūrėjų darbus. Tai muzika, kurios reikia klausytis įdėmiai, nes ji  įdomi. Klausytis jos rekomenduojame nurodytose legaliose srautinėse muzikos transliacijų platformose.

PALMĖS ŽIEDAS

ISTORIJA APIE UŽUŠKARĄ – DRAKONĄ, KURIS VALGO ŽMONES

Self-released, Juoda Banga

Va čia tai pokytis. Jonas Matusevičius, dar žinomas kaip Palmės Žiedas, nusprendė atlikti Moby manevrą (primenu, kad šis JAV atlikėjas 10-ojo dešimtmečio viduryje, pasiekęs populiarumą su savo albumu „Everything Is Wrong“, metė elektroniką ir išleido rokinį „Animal Rights“, kuris, švelniai tariant, nebuvo sutiktas su didele meile). „Istorija apie Užuškarą...“ yra lietuviškas Moby istorijos variantas, ir nors Palmės Žiedas dar netapo superpopuliariu atlikėju Lietuvoje, vis dėlto toks posūkis ir stebina, ir glumina. Pirmiausia reikia paspausti dešinę muzikantui už drąsą, nes tai šuolis drakonui į nasrus. Šis mitologija apipintas albumas yra visiškai ne tai, ko buvo galima tikėtis. Nors kai kurios detalės atpažįstamos, kaip dainavimo maniera, kartais ne pats sėkmingiausias rimavimas, ausis vis iškišantys elektroniniai ritmai, visas darbas yra tiesiog persmelktas tai alternatyvaus roko, tai progresyvaus roko, tai stoner roko. Kai kur J. Matusevičiaus kūryba man ėmė priminti net produktyviuosius „King Gizzard & The Lizard Wizard“, nes šie yra pirmieji, kurie šauna į galvą, kalbant apie nebijojimą rizikuoti. Tiesą sakant, pirmą kartą buvo tiesiog įdomu skaičiuoti, kiek gitaros muzikos požanrių Palmės Žiedas iš savo kišenės trauks. Kas iš to išeis? Atsakyti sunku: tai ne pats patogiausias klausyti, bet įdomus, nors ir stokoja kokio nors hito. Jame vyrauja koncepcija, istorija (apie tą patį drakoną) ir paties autoriaus nenoras pataikauti, o tai reta Lietuvos scenoje. Todėl mane ši istorija labai labai intriguoja.

80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)

ŠALNA

So Low

Self-released

Pastaruoju metu nemažai teko rašyti apie Jūrą Eleną Šedytę, 1/2 dueto „Ambulance On Fire“, ir jos muzikinius pasažus, tačiau kita šios grupė pusė, Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, yra nusipelniusi lygiai tokio pat dėmesio kaip ir jos kolegė, ir jos, pasislėpusios po Šalnos pseudonimu, albumas „So Low“ yra geras to įrodymas. Eksperimentinis, aštrus ir šaltas – šis darbas parodo, kiek gili yra ši kūrėja ir koks skirtingas yra jos suvokimas nuo to, kas dabar populiaru. „So Low“ yra visiškai šviežias skambesys, pasinaudojantis postmodernistinėmis taisyklėmis, kuriose yra triphopo, industrinės muzikos ir spoken word apraiškų. Tai intelektualus darbas, kuriame ritmai – baugūs, garsai – vaiduokliški, o atitolęs Šalnos balsas konstatuoja, na, kaip čia geriausiai pasakius, šalną, šaltumą ir stingulį. Ar tokia muzika padės jums įšokti į pozityvaus pavasario ištroškusį džiugesį? Po šimts, tikrai ne, tačiau juk ne lengvo kelio mes čia susirinkome ieškoti. Su Šalna galima eiti į juodą šokių aikštelę, kurioje tave supa įtariai iš padilbų žvelgiantys veidai, kuriems šypseną išspausti yra tiek pat lengva, kaip iš dumblo – vašką. Tačiau net ir ši depresyvi ir netgi nihilistiška nuotaika niekaip manęs neatitraukia nuo albumo. Galbūt todėl, kad tamsa slypi visuose mumyse ir sėkminga jos manifestacija veikia lyg narkotikas, kurio reikia mažiau, tačiau norisi daugiau, arba kaip juoda magija, kurios žala kažkur viduje mus piktdžiugiškai paglosto. Svarbiausia nepulti pernelyg žemai.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „YouTube“)

FREE FINGA

PLASTIKA

Warner Music Finland

Free Finga, you badass mother fucker! Kiek klausausi naujojo Tomo Narkevičiaus albumo „Plastika“, tuo jis man turtingesnis ir išraiškingesnis atrodo, ypač dar su tokiu 2step garage’iniu / drum’n’assiniu finalu kūriniuose „Anglys“ ir „Vienas“. Galiu pasakyti tik viena: fantastika! Jau seniai Free Finga įrodė, kad žodžius varto ne blogiau nei koks Praspaliauskas – mėsainius, tačiau čia jo sad, but sexy muzika pakyla dar laipteliu aukščiau ir, jei nuoširdžiai, visus panašaus r’n’b žanro konkurentus palieka toli už nugaros. Lyg ir nėra kažkokio super duper hito, lyg ir nėra kokio banalaus earwormo, tačiau įrašą norisi vis sukti ir sukti, mėgaujantis intelektualiomis, neperkrautomis ir išdailintomis kompozicijomis, kurios (tai yra labai svarbu) turi išskirtinę pakartotinumo vertę. Banaliai kalbant, jo ne tik klausyti faina, bet ir įdomu, nes visada arba tekste, arba muzikoje gali rasti kokį nors kabliuką, žodelį, natelę, kuri nejučiomis tau pasakys: „Na, gal dar kartelį.“ Ir tu suki, suki, suki, kol supranti, kad taip, šitas muzonas pas mane varo ant repeato, ir šią akimirką man jo absoliučiai užtenka. Be to, klausydamasis „Plastikos“ aš nepajutau kažkokios itin didelės kitų atlikėjų įtakos, lyg Free Finga būtų radęs savo unikalią nišą, kuriai pritinka ir jo balsas, ir jo neperprodiusuotas skambesys, ir, kas svarbu, netušti žodžiai, kurie suteikia šiai lietuviškai melancholiškai, tačiau atvirai kosmopolitiškai muzikai papildomo svorio. Nežinau, kaip jums, bet man čia – ne šiaip plastika, o gryna aukštoji gimnastika, kuri šiemet tikrai bus minima kaip vienas nuostabiausių metų darbų. Kaip ir rašiau anksčiau, galite su manim sutikti arba nesutikti, bet teks sutikti, kad „Plastika“ yra fantastika.

97/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

KIPRONNO

VOYAGER

Gars Records

Kartais norisi ir tradicinio skambesio... Tokios mintys ateina perklausius Kipro Padribonio debiutinį EP, kuris paremtas klasikinėmis technomuzikos taisyklėmis, jas šiek tiek suintensyvinant ir suteikiant galbūt ir nestebinantį, bet labai patrauklų skambesį. „Voyager“ tikrai nelaužo taisyklių ar standartų; greitai pulsuojantis ritmas, šalti sąskambiai ir agresija veda klausytoją per šį darbą, kurį prisijaukinti reikia kelių kartų. Viena vertus, gali susidaryti įspūdis, kad jame nėra nieko pernelyg naujo, tačiau po trečio ar ketvirto karto jį papildo maži akcentėliai, žadinantys iš greitos ritmikos, kuria paremta ši intensyvi muzika. Vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, „Voyager“ aš pasiilgau nuotykio, tarsi pati kelionė būtų buvusi pasirinkta saugi ir Kipronno jau būtų kažkieno anksčiau važiuotose vėžėse. Suprantu, kad attitude yra svarbu, ypač technomuzikoje, tačiau koks nors išėjimas iš šiame žanre labai ryškių taisyklių mini albumą būtų pavertęs spalvingesniu ir paslaptingesniu. Dabar man ausyse skamba šiokia tokia žanro klasika, kuri be reikalo įspraudžia į rėmus. Vis dėlto net tuomet „Voyager“ nesinori ignoruoti, jis turi svorio, kuris leis Kipronno keliauti toliau. Tačiau, išbandžius tai, kas jau buvo sukurta, ir sudėliojus tai pagal savo matymą, galbūt būtų galima žengti žingsnį toliau ir bandyti save nepažįstamuose vandenyse. Juk būtent dabar atsiriša rankos, kai taisykles žinai, jų laikaisi ir jomis vadovaujiesi. Jeigu taip, mūsų laukia dar viena jaudinanti kelionė.

75/100 („Bandcamp“, „Soundcloud“)

UNDER BLACK HELMET

CYBERDREAMS

Raw

Kas žino, tas žino, o žinantys, be abejo, džiaugiasi. Naujasis lietuvių elektronikos kūrėjo „Under Black Helmet“ mini albumas jau pasiekė mūsų ausis ir, kaip tradiciškai būna, talento iš talento neatimsi. „Cyberdreams“ yra kaip reta kokybiškas darbas, aukštos kartelės pavyzdys, į kurį lygiuotis, kuriuo žavėtis ir su kuriuo lygintis turėtų ne vien technomuzikos entuziastai. Ar naujajame opuse Julius Laurašonis pasikeičia savo juodą šalmą? Tikrai ne, su juo jam jauku ir patogu, todėl ir muzika yra iš esmės „Under Black Helmet“ muzika. Gal truputį lengvesnė, subtilesnė, bet tai yra vis tiek techno par excellence su visomis klišėmis ir stereotipais. Tačiau tai niekada netampa kokiu nors cringe’u, nes, kaip ir sakiau, šis kūrėjas išmano savo amatą ir, man atrodo, šiuo mini albumu dar labiau paaštrina savo ginklus ir pakelia meistrystę. Ankstesni darbai buvo įdomūs ir geri, o šis pasižymi nauju excitiment lygiu, nes kibernetinių sapnų aš klausiau su išskirtiniu dėmesiu, o ne tiesiog pasiduodamas ritminei atakai ir norui šokti. Erdvės muzikai šiame EP yra daugiau, lyg kurdamas šį darbą J. Laurašonis kvėpavo pilnais plaučiais, be jokių žanro grandinių, ir nors pagrindas lieka tas pats, naujumui vietos irgi pakanka. Šiuo EP „Under Black Helmet“ darkart įrodė, kad ne be reikalo važinėjama po pasaulį, ne be reikalo ryškiai šviečiama Lietuvoje, ne be reikalo tas šalmas spindi kaip deimantas. Apie tokį trumpagrojį dažnam  tik pasvajoti. Arba kiberpasvajoti.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Youtube“, „Soundcloud“)