Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto | kl.lt

INDIJOS MAGIJA: VAIKYSTĖS SKONIS IR VYŠNIOS ANT TORTO

Tai yra šalis, kuriai turbūt reikėjo subręsti. Į klausimą, kodėl tik dabar pirmąkart išsiruošė į Indiją, atsako floristas Sigitas Kaminskas. Anot klaipėdiečio, kad ir kiek būtumei prisiskaitęs ar prisiklausęs kitų keliautojų įspūdžių, šios šalies realybė supurto, pribloškia ir sužavi visa savo galybe.

Ir chaose yra tvarka

"Net prieš išskrisdamas jaučiau vidinį jaudulį – kaip bus, kaip aš ten jausiuosi, kaip ištversiu. Žinoma, buvau daug ko prisiskaitęs. Bet tai yra viena. O pats ten nuvažiavęs įkrenti į visišką chaosą, net gatvę pereiti yra iššūkis. Kita vertus, tik išart viskas atrodo baisu ir nesuprantama. O vėliau pamatai, kad visame tame chaose taip pat yra savotiška tvarka. Su mumis keliavo vienas fizikos mokslų daktaras, kuris po kurio laiko pasakė – viskas, perpratau jų transporto sistemą, duokite man motociklą, noriu važiuoti", – prisiminė keliautojas.

Anot Sigito, net ir laisvai maklinėjančios šventosios karvės iš tiesų nėra bešeimininkės.

"Kiekviena jų vakare sugrįžta namo, ją pamelžia, pamaitina ir ji vėl iškeliauja gastroliuoti, kur nori. O namo pareina, nes ėsti juk norisi", – juokėsi pašnekovas.

Šiuosyk ne tik Indiją, bet ir Nepalą aplankęs patyręs keliautojas užtikrintai sako – tai buvo viena geriausių ir įdomiausių kelionių.

"Žinoma, gal kartais tie įspūdžiai priklauso nuo nuotaikos, dar kažkokių dalykų. Bet kai gali sugrįžti 50 ar net daugiau metų į praeitį, prisiminti savo vaikystę, darosi šilta", – prisipažino klaipėdietis.

Ir tokios akimirkos, anot pašnekovo, lydėjo visą kelionę.

Ne tokia sena istorija

"Antai pamatai vienu dviračiu važiuojant visą šeimą – tėtį, mamą, vaiką... Ir prisimeni, kaip mes patys panašiai vaikystėje važiuodavome iš kaimo į bažnytkaimį. Ir tie dulkini keliai – visa tai buvo mano vaikystėje, aš juos irgi mačiau. Arba, pavyzdžiui, vaikai, karvių mėšle ar šlapime besišildantys kojas – dar ne taip seniai taip būdavo ir pas mus. Labai daug ir kitų dalykų – visokie rateliai, verpimas, audimas ar kitoks rankų darbas. Tai, kas pas mus dabar laikoma archajiškais dalykais, ten iki šiol yra neatsiejama gyvenimo dalis", – vardijo Sigitas.

Pašnekovo teigimu, vargas, skurdas ir viso to akistata su turtingu, prabangiu gyvenimu jo neglumimo.

"Dauguma mano bendraamžių to vargo savo vaikystėje taip pat yra nemažai ragavę. Tad tie kontrastai manęs nepribloškė, galiausiai tai yra jų problemos, jų gyvenimas – jie taip gyvena, taip yra pratę. O šiaip jau Indija niekuo neatsilikusi. Atvažiavai į turtingųjų kvartalą su rikša – stop, negali toliau judėti, turi persėsti į taksi. Ir ten tu matai Europą. Puikius pastatus, biurus, tvarkingas gatves. Aišku, tikrasis gyvenimas, kurį gyvena pagrindinė masė žmonių, verda Delio centre", – pasakojo Sigitas.

"Skenuoja" sielą per akis

Pašnekovas prisipažino, jog kad ir kur bebūtų, jam visų pirma įdomu stebėti žmones, jų, elgesį, emocijas, galiausiai – jų buitį, papročius, aprangą.

"Daugiausia, ką dariau – tai stebėjau, stebėjau, stebėjau. Indijoje mane be galo sužavėjo tai, jog čia žmonės žiūri vienas kitam į akis. Ir šypsosi. Tai labai šiltai nuteikia. Juk pas mus pažiūrėjęs žmogui į akis gali sulaukti: "Ko spoksai?" O prie viso to dar ir replikos – "Gal nori gauti į galvą?" – šyptelėjo pašnekovas. – Turbūt ne šiaip sau sakoma, jog akys – sielos veidrodis. Per akis žiūrime į žmogaus sielą. Indai – labai atviri, jie ieško kontakto per akis ir, matyt, jaučia, ar tu esi geras, ar blogas žmogus."

Mielai į pokalbius su vietiniais įsiveldavęs lietuvis, be abejo, pirmiausia sulaukdavo klausimų, iš kur jis.

"Aišku, žmonės iš vargingosios visuomenės nežino, kur ta Lietuva. Kai paklausi, kokią šalį jie žino Europoje, pamini Didžiąją Britaniją. Na, dar Prancūziją. Tuo beveik ir užsibaigia jų žinios apie Europą. Kas kita – išsilavinę, pakeliavę žmonės, kai kuriems jų ir Lietuvos vardas žinomas", – patyrė keliautojas.

Pasijautė lyg sektoje

Klaipėdietis džiaugėsi galėjęs išvysti ne tik įžymiąsias lankytinas vietas, bet ir pabuvoti ten, kur nosį kyšteli retas turistas.

"Keliavau per savo draugo iš Londono agentūrą – jis siūlo nestandartines keliones ir nesirenka vien tų vietų, kuriose turistai gali jaustis komfortiškai. Žinoma, mes pamatėme Varanasį, Amritsarą, Delį, Gangą – tai reikia pamatyti. Tačiau išvydome ir kitokių dalykų, važiavome vietiniais traukiniais, dardėjome per duobes autobusais, iš jų iškišę galvas kartu su indais. Buvo sunku suvokti, kad tokius trumpus atstumus tenka važiuoti taip ilgai. Tarkime, 190 km gali įveikti tik per kokias 6–8 valandas", – potyriais dalijosi pašnekovas.

Sigitui neišdildomą įspūdį paliko vienoje Varanasio šventykloje vykusios apeigos, į kurias įprastai įleidžiami tik vietiniai.

"Mums atėjus surinko pasus, žiebtuvėlius, cigaretes – atėmė viską, kas tik buvo kišenėse. Pats vakaras prasideda 22 val. Iš pradžių visi ima ploti, kažkas gieda ir pamažu viskas įsisiūbuoja, ima auga kulminacijos link – jausmas toks, lyg būtumei papuolęs į kažkokią sektą. Po to pradedama mušti varpais, žmonės garsiai šaukia, juos apima konvulsijos. Tuo metu net pamaniau, kad tuoj prarasiu sąmonę. Sunku pasakyti, ar čia nuo varpų keliamo rezonanso, ar nuo įtampos, ar nuo emocijų, ar galiausiai nuo beprotiško karščio. Išties labai įdomu stebėti, kaip žmonės įeina į transą ir tokiu būdu, matyt, garbina savo Šivą", – pasakojo keliautojas.

Safaryje – adrenalino pliūpsnis

Sigito bendrakeleivių grupė taip pat turėjo progą apsilankyti vieno amatininko namuose.

"Buvome pakviesti pas vietos aliejų gamintoją, degustavome, uostėme jo gaminamus aliejus, gėrėme arbatą. O kai iš miesto sugrįžo jo karvė, dar ir pienu buvome pavaišinti", – šyptelėjo pašnekovas.

Dalį laiko Nepale praleidęs klaipėdietis pastebėjo, jog abi aplankytosios šalys ganėtinai panašios viena į kitą.

"Į Katmandu valandą pusantros įvažinėjome per tokias duobes, kokių turbūt nebuvau matęs. Tuomet visas taip išsikratęs, išsidaužęs pagalvojau – tai tokia ta Nepalo sostinė? Tačiau kai galiausiai įvažiuoji į miestą, pamatai jau kitokį vaizdą", – pasakojo keliautojas.

Viena įspūdingiausių turistams siūlomų atrakcijų – pasivažinėjimas po Nepalo nacionalinį parką.

"Bet vėlgi – safaris yra tam tikra apgaulė. Labai maža tikimybė, jog pamatysi visus tuos egzotinius gyvūnus, kuriuos tau žada. Juk nereiškia, kad žvėrys ims ir pasirodys tuo momentu, kai tau to reikia. Todėl keliautojai dažnai nusivilia. Tiesa, mus puolė ir vijosi raganosiai, žmonės taip išsigando, kad jų net nespėjo nufotografuoti", – nuotykį prisiminė klaipėdietis.

Nepalą garsina ne tik senovinės šventyklos bei Budos gimimo vieta, bet ir įspūdinga gamta, vilioja Himalajai.

"Šioje šalyje daugiau tvarkos, švariau nei Indijoje. Kita vertus, kur gyvena apie 30 mln. žmonių, o kur vos ne milijardas. Ir žmonės Nepale gal net kiek draugiškesni, paslaugesni", – sugretino keliautojas.

Atsipalaiduoti ir mėgautis

Nepaisant to Sigitas prisipažino – sugrįžti dar bent kartą norėtųsi tik Indiją.

"Čia tave užlieja tokia gausybė įspūdžių. Tai ir Gangos šventinimo apeigos vakarais, ir galiausiai velionių deginimas, visi tie ritualai Varanasyje, žodžiu, daug tokių neregėtų nematytų ir labai įdomių dalykų. Aišku, galbūt apsilankius antrą kartą jau būtų nebe tas", – svarstė pašnekovas.

Visiems pirmą kartą keliausiantiems į Indiją klaipėdietis pataria tiesiog atsiduoti įvykių tėkmei, tam, kur tave veda pats gyvenimas. Ir mėgautis.

Pirmasis apsilankymas šioje šalyje žmonėms kelia prieštaringus jausmus. Tačiau, anot pašnekovo, su negatyviomis emocijomis susijęs įspūdis gali būti apgaulingas.

"Viena mano draugė, kuri studijavo Amerikoje, turėjo išvykti į Indiją dviem mėnesiams rašyti diplominį darbą. Ji dvi savaites išvien verkė, nieko negalėjo daryti ir sakė: "Kur aš pakliuvau?!" Tačiau praėjus dviem mėnesiams prisipažino, kad nieko gražiau už Indiją pasaulyje nėra mačiusi", – šyptelėjo pašnekovas, prisipažinęs, jog Indija sugebėjo jį nustebinti net paskutinėmis kelionės akimirkomis.

"Išskrendant Delio oro uostas dar kartą tau tvoja per smegenis nerealiu kontrastu: čia viskas tviska, blizga, kilimai iškloti, puikuojasi prabangios prekės. Nes atskridęs viso to nematai, eini apatiniu aukštu. Tad išskrendant dar gauni superinę vyšnią ant torto", – juokėsi keliautojas.

GALERIJA

  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
  • Indijos magija: vaikystės skonis ir vyšnios ant torto
Sigito Kaminsko asmeninio archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Valdas

puikus pasakojimas, be snobiško negatyvo. Pritariu autoriui visu 100%. Ir taip-per vieną mėnesio su trupučiu kelionę, Indijos pilnai taip ir nepažinau. Būtinai apsilankysiu dar :)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS