Kai Lino Malinovo žmona sužinojo, kad jos sutuoktinis rengiasi sėsti ant motociklo, tikrai neapsidžiaugė. Juolab kad nuo vaikystės lydėjusią, tačiau ilgainiui primirštą aistrą vyras atgaivino sulaukęs maždaug penkiasdešimties. Pavasaris – čia pat, ir baikeris jau blizgina ratus.

Sena meilė nerūdija

Šiandien aktyviam baikeriui, motociklininkų klubo "Hellions" nariui – 62-eji, ir savo plieninio žirgo jis dar ilgai neketina nukaustyti.

"Esu baikeris visam gyvenimui. Kol sveikata leis, tol ir važiuosiu. O kai jau nebeužkelsiu kojos, nusipirksiu triratį: gale – du ratai, priekyje – vienas. Galėsiu važiuoti kaip automobilyje", – juokavo pašnekovas.

L.Malinovas nemažai metų atidavė sportui, futbolui, dirbo dviračių treke, vadovavo sporto mokyklai, galiausiai ėmėsi transporto verslo.

Šiandien, kaip prisipažino, jau laisvas nuo visų darbų bei įsipareigojimų, todėl mielam savo pomėgiui gali skirti apsčiai laiko.

"Žinote, kaip smagu – važiuoji, vėjelis dvelkia. O kur bepajudėsi? Neisi gi į šokius, kam per 60", – juokėsi pašnekovas.

Kas tas gazas?

Aistra plieniniams žirgams L.Malinovą lydi nuo mažumės.

Net pirmąją savo kelionę motociklu vyras iki šiol prisimena su visomis smulkmenomis, nors tąsyk jam tebuvo devyneri ir jis vairavo.

"Tėtis turėjo tokį karinį vokišką motociklą su didele priekaba, ir važiuojant jis įklimpo. Tada pasodino mane prie vairo ir sako: duok gazo. Stumia ir vėl: dabar nuimk. Nei aš žinau, kas tas gazas, nei kaip jį nuimti. Bet vis tiek kažkaip mane pasivijo, sustabdė", – prisiminęs vaikystės nuotykį kvatojo baikeris.

Taip viskas pamažu ir prasidėjo: dviratį išmainė į motorolerį, po to atsirado "Java", su kuria, būdamas šešiolikmetis, patyrė avariją ir gavo rimtą traumą – persipjovė kojos arteriją. Laimė, kad ligoninė pasitaikė netoliese – anot medikų, tetrūko kelių minučių, kad vaikinukas būtų mirtinai nukraujavęs.

Pusiau juokais, pusiau rimtai Linas svarstė, kad dėl paauglystėje patirto nelaimingo įvykio veikiausiai reikėtų kaltinti katiną.

"Buvau tokį gražų pasidaręs iš nikelio. Kai tik tą katiną užsidėjau, pakliuvau į avariją. Po to įvykio jį numečiau, nors ir labai skaudėjo širdį", – šyptelėjo pašnekovas, patikinęs, kad baikeriai prietarų nepaiso.

Prie vairo – su ramentu

Tik per plauką likęs gyvas Linas buvo pasižadėjęs daugiau niekada nevažiuoti motociklu.

"Bet koja sugijo, ir dar su ramentu po pažastimi sėdau prie vairo", – linksmai kalbėjo baikeris.

Jaunystėje motociklu jam yra tekę įveikti nemenkus atstumus. Ir ne tik vasarą.

"Nesvarbu, kad vėlyvas ruduo, šalta. Pamenu, nusiplėšėme nuo kažkokios daržinės stogo ruberoido, užsidėjome ant kojų, kad būtų šilčiau, ir važiuojame dainuodami. Mus sustabdęs įgaliotinis sako: "Pūskite." Galvojo, kad girti, o mes iš šalčio dainavome", – kvatojo pašnekovas.

Pasak Lino, anuomet, visuotinio deficito laikais, motociklų gerbėjai negalėjo nė pasvajoti apie tokias galimybes, kokios prieinamos šiandien, pradedant specialia motociklininkų apranga ir baigiant pačia technika, aksesuarais.

"Žinote, anais laikais normalių motociklų nebuvo, ne taip, kaip dabar. O kai sūnus, marti įsitaisė, sakau, ir man reikia. Ir vėl ėmiau važinėti, tapau baikeriu", – sūnaus paklydėlio sugrįžimą prisiminė pašnekovas.

Prikėlė "skenduolį"

L.Malinovas vairuoja japonų gamybos "Honda Goldwing" motociklą. Šis "skenduolis", pašnekovo žodžiais, atkeliavo iš Amerikos.

"Nieko daug nereikėjo – išploviau, sutvarkiau, važiuoja iki šiol ir net gražiausio motociklo prizus laimiu. Amerikonams tekinis neprasisuka, jie jau sako – variklis užkalė", – šyptelėjo Linas.

Į klausimą, kokį didžiausią greitį yra tekę išbandyti, pašnekovas nenoromis prisipažįsta – 240 km/val.

"Dariau tai tik iš smalsumo, išbandžiau buvusiame Kartenos kelyje, ten lyg buvęs aerodromas. O šiaip važiuojame tvarkingai, iki 130 km/val., kam be reikalo rizikuoti gyvybe? – retoriškai klausė pašnekovas. – Tai britvininkai – ekstremalai, jie skuodžia daugiau nei 200 km/val. greičiu. Bet tokiais dalykais nejuokaujama, nežinai, kas gali atsitikti."

Autobuse – ir striptizo stulpas

Nagingo meistro, kadaise iš atskirų detalių susikonstravusio automobilį, dėka motociklininkų klubas turi nuosavą autobusą. Kai originaliai dekoruota transporto priemonė rieda gatvėmis, į ją susminga žvilgsniai.

Linas pasakojo, kad šį autobusą kadaise gavo mainais į dvi priekabas. Meistrauti mėgstantis vyras jį pavertė ištisu pramogų centru ant ratų.

"Autobuse yra alaus baras, gera garso ir vaizdo aparatūra, lazeriai, dūmų mašina, virtuvėlė, net miegamosios vietos. Kam reikia – ir striptizo vamzdis, – šyptelėjo pašnekovas. – Kai nenorime važiuoti motociklais, visi susėdame ir keliaujame autobusu."

Pasak L.Malinovo, taip įrengti autobusus populiaru Amerikoje – iš čia jis ir nusižiūrėjęs šią išmonę.

Palydėjo švęstu vandeniu

Klubo nariai ne tik kartu keliauja, švenčia, vyksta į įvairius baikerių renginius, sąskrydžius, bet ir dalyvauja visuomeninėje veikloje.

"Štai po pusšimtį motociklų iš skirtingų klubų suvažiuoja į Kartenos vaikų širdies ir kraujagyslių centrą. Čia aplankome mažuosius, kuriems persodinta širdis ar kurie laukia operacijos, pavažinėjame motociklais. Tai jiems būna didelė atrakcija. Taip pat šefuojame vaikų namus", – pasakojo vyras.

Ar į įvairias keliones išsiruošiantiems bendražygiams tenka patirti nuotykių?

L.Malinovas prisiminė neseną įvykį Liepojoje, kuris visus labai prajuokino.

"Užvažiavome ant molo, atsisukome į miesto pusę – ogi graži cerkvė. Sakome, reikia apsilankyti. Kas auką paliko, kas žvakutę uždegė. O popas tik žiūri ir nieko nesako. Mes, aišku, savaip apsirėdę, visi juodi kaip velniai. Tai mums išeinant popas kad puolė švęstu vandeniu šlakstyti visur, kur tik mūsų būta. Tiek darbo mes jam įtaisėme! – juokėsi pašnekovas. – Taigi tenka susidurti ir su tokiu vertinimu. Bet baikeriai – išties labai geri žmonės."

O kaipgi merginų dėmesys? Ar vyrukams odiniais kostiumais neabejingos dailiosios lyties atstovės baikerių nevargina?

"Oi, panelės visos kabina – kai nuvažiuoji į kokį renginį, pamačiusios cypia, mojuoja. Bet kai nusiimi šalmą, išsižioja – eeee, tai kad tas baikeris kažkoks pasenęs", – pokštavo Linas.