JUODKALNIJA GRAŽI NE TIK NUOTRAUKOSE – JI PRIBLOŠKIA REALYBĖJE

„Buvai Kroatijoje, o Juodkalnijoje – ne? Būtinai nuvažiuok – ten dar gražiau!“ – ne kartą girdėjau raginimą. Sunku palyginti dviejų kaimyninių šalių grožį, tačiau Juodkalnija iš tiesų įspūdinga. Žavi Adrijos paplūdimiai, istoriniai pajūrio miestelių senamiesčiai ir kalnai. O ir kainos labai nesikandžioja.

Pažadina varpai

2,5 valandos skrydžio iš Vilniaus, ir mes, grupelė žurnalistų iš Lietuvos, vykę kelionių organizatoriaus „Join Up!“ kvietimu, kartu su kitais užsakomojo reiso keleiviais lipame iš lėktuvo Tivate. Tai vienintelis oro uostas Juodkalnijos pajūryje. Kilti ir leistis lėktuvai čia gali tik viena kryptimi – kitur trukdo kalnai.

Netrukus riedame į Budvą. Prieš 2,5 tūkst. metų įkurta gyvenvietė dabar – populiariausias Juodkalnijos kurortas su vaizdingu senamiesčiu, viliojančiu siaurutėmis gatvelėmis, venecijietiškos architektūros statiniais ir dieną naktį verdančiu gyvenimu.

Įsikuriame viešbutyje ant žalsvo atspalvio jūros kranto. Maudynės jūroje nuteikia maloniai: vanduo šiltas – apie 22 °C, bangų beveik nėra, galima tiesiog plūduriuoti vandens paviršiuje ir stebėti kraštovaizdį: jūrą, saleles, kalnus ir Budvos senamiesčio bokštus.

Ryte pažadina bažnyčios varpai. Prie viešbučio mūsų jau laukia gidė.

„40 metų gyvenu tarp Juodkalnijos ir Lietuvos. Meilė kalta. Įsimylėjau juodkalnietį. Tuo metu nei žodžio nemokėjau juodkalnietiškai, mes galėjome susikalbėti vien tik meilės kalba“, – juokiasi charizmatiška gidė Galina ir beria faktus apie antrąja tėvyne jai tapusią šalį.

„Shutterstock“, Porto Montenegro ir Vaidos Milkovos nuotr.

Plotu keturis kartus už Lietuvą mažesnė, 600 tūkst. gyventojų turinti Juodkalnija Vakaruose ribojasi su Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija, Albanija ir Kosovu. Apie 80 proc. šalies teritorijos sudaro kalnai. Kylant į juos, keičiasi klimato juostos: pajūryje vyrauja Viduržemio jūros klimatas, o kalnuose – labiau žemyninis, vėsesnis. Pajūryje ir žiemą niekada nebūna sniego, o kai kuriose kalnų viršūnėse jis laikosi ištisus metus.

Skiriasi ir augalai: pajūryje auga palmės, kiparisai, o kalnų augalija panaši į lietuvišką – čia apstu ne tik spygliuočių, bet ir lapuočių. Maistas taip pat skirtingas. Kalnuose valgoma daugiau mėsos patiekalų iš avienos ir jautienos, ožkų, avių pieno sūrių. Pajūryje dominuoja dietologų giriama Viduržemio jūros dieta: daug jūrų gėrybių, žuvies, ryžių ir daržovių.

Nenustebkite, jei Juodkalnijoje aperityvui jums bus pasiūlyta rakijos, dažniausiai – slyvų skonio. Tačiau bene labiausiai juodkalniečiai didžiuojasi raudonuoju sausu vynu, pagamintu iš 'Vranac' (liet. juodasis eržilas) vynuogių veislės vynuogių. Mokslininkai patvirtino, kad saikingai vartojamas šis tam tikrų gamintojų gaminamas vynas naudingas širdžiai, todėl ant etikečių puikuojasi lotyniškas užrašas „Pro corde“ (liet. širdžiai).

„Shutterstock“, Porto Montenegro ir Vaidos Milkovos nuotr.

Skirtingų kultūrų įtaka

Didžioji šios mažos šalies gyventojų dalis gyvena iš turizmo, todėl pandemija Juodkalnijai skaudžiausiai smogė ekonomine prasme. Iki pandemijos per metus į šalį atvykdavo daugiau kaip 2 mln. turistų – tris kartus daugiau, nei yra nuolatinių Juodkalnijos gyventojų.

Turizmo sezonas prasideda gegužės pradžioje ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos. Karščiausi mėnesiai – liepa, rugpjūtis. Oro temperatūra tuomet kartais pakyla ir iki 40 °C karščio, jūros – iki 27 °C. Vietiniai tokiu metu į paplūdimį keliauja tik po 16 valandos. Pajūrio miesteliuose daugelis įstaigų tokiu metu užsidaro – kad darbuotojai spėtų į paplūdimį.

„Juodkalnija – maža, tačiau spalvingos istorijos šalis. Šiaurinė Adrijos pajūrio dalis ilgą laiką buvo užkariauta Venecijos respublikos, pietinė – Osmanų imperijos. Šių kultūrų pėdsakų čia ir dabar gausu. Šiauriečių kalboje apstu itališkų žodžių, justi itališkos architektūros įtaka, pietuose – arabiškos. Čia daugiau ir mečečių – gyvena daugiau musulmonų. Turkišką kavą vietiniai vadina ne turkiška, o tiesiog namine“, – šypsosi gidė.

Apie kovas su Osmanų imperijos kariais išlikę daug istorijų, legendų. Tarp jų – ir apie kovojančias šios šalies moteris. „Juodkalnietės kadaise buvusios geros karės. Keršydamos už žuvusį vyrą, jos pačios galėdavo stoti į kovą su osmanais ir, jei pavykdavo nukirsti priešui galvą, pamauti ją ant baslio kitiems priešams atbaidyti“, – pasakoja Galina.

Tačiau karšto temperamento nestokojančios dailiosios lyties atstovės supykusios galėdavo griebtis prieš vyrą ir neteisėtų priemonių. Pavyzdžiui, nuodingų oleandrų sulčių. Šie rausvais, raudonais, baltais, geltonais žiedais apsipylę krūmai ir šiais laikais puošia dažną juodkalniečių namų kiemą.

„Shutterstock“, Porto Montenegro ir Vaidos Milkovos nuotr.

Siekia narystės ES

XIX a. Juodkalnija išsivadavo iš kitų šalių įtakos: 1878 m. tapo nepriklausoma. Žemyninėje šalies dalyje įsikūrusi tuometė Juodkalnijos sostinė Cetinė suklestėjo: čia viena po kitos kilo užsienio valstybių ambasados, kūrėsi diplomatinės atstovybės.

1910 m. ilgametis Juodkalnijos valdovas Nikola I karūnuotas karaliumi – Juodkalnija tapo karalyste. Tačiau neilgam: po aštuonerių metų šalis prarado nepriklausomybę – tapo Jugoslavijos karalystės dalimi. Šio teritorinio darinio pagrindu po Antrojo pasaulinio karo įkurta sovietiniam blokui priklausiusi Jugoslavijos socialistinė federacinė respublika. Kadangi autoritarinis Jugoslavijos lyderis Josipas Broz-Tito buvo kilęs iš Kroatijos, į ją plaukė pagrindinės šalies investicijos.

Po Jugoslavijos griūties Balkanuose kilęs karas ją aplenkė, tačiau Juodkalnija ilgai išliko sąjungoje su Serbija. Tik 2006 m. šalis tapo nepriklausoma, ėmė siekti narystės ES, tačiau kol kas ji – tik kandidatė. Nepaisant to, pasas keliaujant į Juodkalniją nebūtinas, o nacionalinė valiuta čia – euras. Už 1 eurą ir dabar galima nusipirkti kavos toliau nuo pajūrio esančiose kalnų miestelių kavinėse, tačiau Budvos Rivjeros kavinėse, restoranuose už maistą ir gėrimus mokėsite panašiai kaip Lietuvoje.

„Shutterstock“, Porto Montenegro ir Vaidos Milkovos nuotr.

Budvos Rivjera

Juodkalnijos pajūrio juosta driekiasi beveik 300 km. Garsiausia kurortinė teritorija – Budvos Rivjera. Tai 21 km ilgio Adrijos jūros pakrantės ruožas su geriausiais Juodkalnijos paplūdimiais. Tiesa, jūros krantas daug kur – akmenuotas, todėl ruošiantis maudytis verta pasirūpinti specialia avalyne.

Budvos Rivjeroje galima rasti ir pigių apartamentų išsinuomoti, ir prabangių viešbučių. Šalies pokytį gerinant turizmo infrastruktūrą pastebi prieš dešimt metų ir daugiau čia lankęsi turistai.

Galina pasakoja, kad, Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje, į Budvos Rivjerą atvažiavo daug pabėgėlių iš Ukrainos. Dėl to labai išaugo nekilnojamojo turto, taip pat apartamentų nuomos kainos. Iki karo apartamentus Budvoje buvo galima išsinuomoti už 40–60 eurų per parą, šiemet vidutinė jų kaina siekia 80–100 eurų. Tiesa, gerai paieškojus, galima rasti dviviečių apartamentų ir už 40 eurų per parą – tiek, kiek kainavo pernai.

Subyrėjus Jugoslavijai, turizmas Juodkalnijoje ėmė atsigauti, tačiau kartu su kitų užsienio šalių investuotojais ją atrado ir turtingi rusai. Ne vienas jų pasinaudojo vadinamąja Auksinio paso programa, kai Juodkalnijos pilietybę buvo galima gauti šalyje investavus apie 0,5 mln. eurų. Pernai, Rusijai pradėjus plataus masto karą Ukrainoje, ši programa buvo sustabdyta.

Tačiau Rusijos oligarchų investicijos čia liko. Pavyzdžiui, prabangus penkių žvaigždučių viešbutis „Splendid“ Budvos Rivjeroje iškilo už buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo ir jo žmonos Jelenos Baturinos pinigus. Viešbutyje, kuriame kažkada buvo apsistojusi Madonna, dvivietis kambarys šiuo metu kainuoja nuo 400 eurų nakčiai. Jei Madonna koncertuotų Juodkalnijos pajūryje šiemet, ji greičiausiai apsistotų dar prabangesniame viešbutyje, tiksliau, atskirų vilų miestelyje Dukley. Vila sezono metu čia kainuoja 3–8 tūkst. eurų nakčiai. Dukley svečių sąraše taip pat puikuojasi pasaulinės įžymybės, tarp jų – brazilų fotomodelis Adriana Lima.

Kalbama, kad čia kažkada buvo apsistoję ir Bradas Pittas su Angelina Jolie. Beje, B. Pittui Juodkalnija – vieno jo pirmųjų filmavimųsi kine šalis. Filmas „Juodoji saulės pusė“ turi ir savo tamsiąją pusę. Šis JAV ir Jugoslavijos produkcijos filmas nebuvo rodomas devynerius metus: tik tada, kai mirė J. Broz-Tito ir Jugoslavija subyrėjo, pradėta demonstruoti Kotore filmuotą juostą.

„Shutterstock“, Porto Montenegro ir Vaidos Milkovos nuotr.

Juodkalnijos Monakas

Kitas didžiulis su Juodkalnijos turizmo infrastruktūros projektas – Porto Montenegro. Tai prabangiu Tivato priemiesčiu virtęs uostas, kuriame švartuojasi, dažnai ir lieka žiemoti jachtos ir superjachtos.

Idėja čia įrengti didelį aukštus tarptautinius reikalavimus atitinkantį uostą, tinkamą žiemoti ir didžiulėms iki 160 m ilgio superjachtoms, kilo vengrų kilmės kanadiečiui verslininkui Peteriui Munkui. Netrukus jis subūrė čia investuoti norinčių draugų kompaniją, tarp kurių buvo ir artimam Vladimiro Putino ratui priklausantis rusų oligarchas Olegas Deripaska.

Tai šalis, kerinti nesuteršta gamta, kalnais, švaria Adrijos jūra, uolėtais paplūdimiais, įlankomis, ežerais.

Darbai vyko greitai – po dvejų metų pirmoji Porto Montenegro prieplauka atvėrė jūros vartus. Dabar dažnai su Monaku ar Monte Karlu lyginamas Porto Montenegro vertinamas kaip vienas geriausių jachtų žiemos uostų Europoje. Tai lėmė ir gera kainų politika: vieta 75 m ilgio jachtai Prancūzijos Antibų prieplaukose kainuoja apie 1 mln. eurų metams, o Porto Montenegro krantinėje tokios jachtos aptarnavimas atsieis 130 tūkst. eurų.

Po P. Munko mirties Porto Montenegro įsigijo Jungtinių Arabų Emyratų investicinė kompanija. Užsienio verslininkai šeimininkauja ir turistų akį traukiančioje Šv. Stefano (Sveti Stefano) saloje. Ši bene labiausiai fotografuojama Juodkalnijos salelė – autentiką išsaugojęs XV a. gyvenamasis kvartalas. Iš Budvos prieigų matoma salelė XX a. šeštajame dešimtmetyje virto prabangiu viešbučiu. Nors salą galima pasiekti siaura sausumos juosta, ne viešbučio svečiams galimybės patekti į ją nuo tada buvo smarkiai apribotos. Dabar Šv. Stefano sala yra išnuomota Singapūro verslininkams, tačiau po pandemijos ji taip ir neatvėrė durų nei plačiajai visuomenei, nei viešbučio svečiams – sala galima pasigrožėti tik iš tolo, nuo jūros pakrantės.

„Shutterstock“, Porto Montenegro ir Vaidos Milkovos nuotr.

Supylė salą bažnyčiai

Juodkalniečiai – religingi žmonės: sekmadienis – šventa diena, tądien daugelis parduotuvių nedirba. Palyginti su gyventojų skaičiumi, čia labai daug religinės paskirties objektų: 60 vienuolynų, 320 cerkvių.

Daugiau kaip du trečdaliai Juodkalnijos gyventojų yra stačiatikiai, beveik 20 proc. – musulmonai, 3,5 proc. – katalikai. Viena įspūdingiausių šalies katalikų bažnyčių įsikūrusi mažytėje salelėje Kotoro įlankoje, netoli Perasto miestelio. Tai Uolų Dievo Motinos (Gospa od Škrpela) bažnyčia. Salelė dirbtinė, sukrauta iš uolų, akmenų ir laivų liekanų. Pasak legendos, salą sukrovę jūreiviai tam, kad čia pagarbioje vietoje, bažnyčioje, būtų saugoma ne vienam pasveikti padėjusi Madonos su kūdikiu ikona. Tradicija liepos 22 d. saulei leidžiantis plukdyti akmenis ir krauti juos aplink salelę išlikusi iki šių dienų.

Uolų Dievo Motinos salelė pasiekiama tik vandens keliu. Į ją iš venecijietiška architektūra išsiskiriančio Perasto plaukiame keltu. Kitas kelias aplankyti salelę – laivu, turų po UNESCO pasaulio paveldo sąraše esančią Kotoro įlanką metu. Viešėdami Juodkalnijoje, nepraleiskite progos paplaukioti šioje įlankoje laivu, nuo denio pasigrožėti vienos toliausiai į žemyninę dalį įsiskverbiančios įlankos Pietų Europoje gamta, salelėmis, pakrančių kalnais.

„Juodkalnija – Balkanų širdyje slypintis Europos perlas. Tai šalis, kerinti nesuteršta gamta, kalnais, švaria Adrijos jūra, uolėtais paplūdimiais, įlankomis, ežerais ir unikalia atmosfera. Seni, viduramžius menantys miestai čia siūlo plačią modernių pramogų įvairovę. Šalis žavi mylinčius gamtą ir siekiančius ją tyrinėti. Iš turistų dažnai girdime: Juodkalnija graži ne tik instagramo nuotraukose – ji pribloškia ir realybėje. Tai maža šalis, tačiau tokia turtinga siūlomų įspūdžių įvairove!“ – susižavėjimo Juodkalnija neslepia „Join UP! Baltic“ generalinė direktorė Sabina Saikovskaja.

Šio kelionių operatoriaus siūlomos savaitės trukmės kelionės į Juodkalniją vidutinė kaina žmogui – apie 540 eurų. Su šiuo kelionių operatoriumi į Juodkalniją vykstantys Lietuvos turistai dažniausiai renkasi patogiose vietose esančius keturių žvaigždučių viešbučius arba trijų žvaigždučių apartamentus. Kadangi daugelis jų atvyksta į šią šalį tyrinėti gamtos, dažniausiai renkasi ne „viskas įskaičiuota“ tipo viešbučius, o siūlančius pusryčius ir vakarienę.

„Shutterstock“, Porto Montenegro ir Vaidos Milkovos nuotr.

Parsiveža daug įspūdžių

Vienu pirmųjų šiemet užsakomuoju skrydžiu į Juodkalniją skridusi jauna pora prisipažino, kad jų įspūdžiai iš šios šalies – labai geri.

„Kelionės metu ne tik gulėjome pliaže ir maudėmės. Ištyrinėjome Budvos senamiestį, aplankėme Kotorą, vykome ir į nacionalinius parkus su įspūdingais kalnų tarpekliais. Į Juodkalniją mes tikrai dar sugrįšime. Ir gamtos mylėtojams draugams rekomenduosime – gamta čia tikrai puiki: jūra, kalnai, švarūs paplūdimiai“, – pasakojo pirmą kartą Juodkalnijoje lankęsi kauniečiai Petras ir Austė.

Viešint Juodkalnijoje nesudėtinga aplankyti greta esančias šalis. Iš Budvos kursuoja autobusai į Kroatijos perlą Dubrovniką, iš Juodkalnijos Baro – keltai į Italijos Barį. Jei keliausite didžiausio Balkanuose Skadaro ežero pakrantėmis, greičiausiai pasieksite Albaniją: dalis valstybių sienos eina šiuo ežeru. Jei nusigausite iki itin kalnuotoje Juodkalnijos šiaurėje esančio Durmitoro nacionalinio parko, ranka pasiekiama bus Bosnija ir Hercegovina. Traukiniu iš Juodkalnijos sostinės Podgoricos verta nukeliauti į Serbijos sostinę Belgradą. Šis maršrutas patyrusių keliautojų vadinamas vienu gražiausių traukinių maršrutų Europoje.