Karingas maištininkas su teptuku
Dailininkas svajoja, kad jo įkurtoje mokykloje dėstys V.Landsbergis
Pavydi visko. Žmonos, vaiko, pasaulio, kurį pats susikūriau. Taip kalbėjo dailininkas Linas Cicėnas, praverdamas savo namų duris. Užupio kampelyje jis įkūrė tvirtovę, į kurią įžengus tarsi sustoja laikas, kiekvienas centimetras dvelkia menu, o šeimininkas mielai priima kiekvieną lyg seną draugą.
Nenorėjo rengti robotų
L.Cicėno mokiniai žino, kad jo namų durys jiems atviros visada. „Čia – visiška laisvė“, - neslėpdami susižavėjimo apie mokytoją kalba jie. Ir jiems visiškai nesvarbu, kad dėstyti dailės mokykloje dėl netradicinių mokymo metodų L.Cicėnui buvo uždrausta.
„Aš robotų nerengiu“, - apie galimybę prisitaikyti prie daugumos dailininkas net negalvoja. Nenurimstantis maištininkas užuot pasidavęs nusprendė kurti savo meno mokyklą „Cecilija“, kurioje dėstytų tikros asmenybės. Tokios, kaip jis.
Jei viskas vyks pagal L.Cicėno planus, jo meno mokykloje dėstys ir Vytautas Landsbergis, ir Algirdas Kaušpėdas. Nors su jais asmeniškai dailininkas dar nešnekėjo, tačiau įsitikinęs, kad tokie žmonės supras, dėl ko jis kovoja. „Namai, šeima, mokykla yra visa ko pamatas“, - teigė L.Cicėnas. Nuo jo nesitraukė mažasis sūnelis Brunas Dovydas.
Naujagimis, sutrukdęs medikus
Pasak dailininko, jo gyvenimas nuo pat pirmosios minutės klostėsi kitaip nei kitų. „Ko gero, lapkričio pirmąją dieną gimiau neatsitiktinai. Mirusiųjų dieną gimiau Tauragėje, visiems daktarams besirengiant eiti lankyti kapų. Mano žengimas į šį pasaulį sukėlė jiems didelių nepatogumų. Gal tai lėmė, kad iki šiol aš viską darau ne taip. Mokykloje ne taip piešiau, akademijoje ne taip rengiausi, visą laiką gyvenu kažkaip ne taip“, - šypsojosi L.Cicėnas.
Jo nuomone, daugeliui žmonių įprastas noras ramiai gyventi, tyliai virškinti ir daryti viską, kad tik jų niekas netrukdytų. Kad galėtų vakarais maudytis šiltoje vonioje, jie ryžtasi gyventi ne taip, kaip iš tikrųjų norėtų, o kuo paprasčiau.
„Kartą kalbėjau su vienu valdininku, jis sakė man pavydintis, kad galiu atrodyti, elgtis kaip noriu. Tačiau niekas ir jam to nedraudžia, jis laisvas žmogus“, - stebėjosi menininkas.
Kovos tapydamas
L.Cicėnas stengiasi gyventi taip, kaip jam atrodo teisinga: daug dirbti ir nuolat tobulėti. „Vienoje mano rankoje – plyta, kitoje – teptukas, ir dar bandau į įvairius valdininkų raštus suspėti atsakyti“, - pasakojo dailininkas, kasdien ne tik tapantis, bet ir tobulinantis savo namą. Jis neabejoja, kad kažkada jo namas bus pripažintas kultūros paveldu.
Sostinės valdininkai kaltina dailininką nelegaliomis statybomis. „Nieko neleistino aš nedarau“, - atšauna L.Cicėnas. Jis teigia, kad, jei reikės, gins savo sukurtą meno tvirtovę nors ir kitu teptuko galu.
Nesklandumai dailininko nežlugdo, o įkvepia naujiems darbams. „Užsukau su reikalais į savivaldybę, ten mane pasitiko tokios aštuonios karvės, kurios nenorėjo su manimi kaip su žmogumi šnekėtis. Tai grįžęs namo nutapiau paveikslą“, - pasakojo L.Cicėnas.
Naujausi komentarai