Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis nesikrato jam klijuojamos griežtos rankos vadovo etiketės.
Šiame chore neįmanoma praleisti repeticijos be priežasties, pavėluoti ar kalbėti per ją. Rūkyti, kaip ir gerti, gastrolėse, – griežtai draudžiama. Tokios griežtos disciplinos sąlygomis per keturis veiklos dešimtmečius choras pelnė vieno garsiausių Europos chorų vardą. "Dabar didžiausia mūsų užduotis – išlaikyti pasiektą lygį", – sako choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Petras Bingelis.
Kalbėdamas apie choro pradžią ir dabartį jis prisipažino – to paties, ko reikalauja iš žurnalistų, jis reikalauja ir iš savęs.
– Kieno idėja buvo steigti valstybinį chorą Kaune?
– 1969 m. sovietinės Lietuvos kultūros ministras Lionginas Šepetys nusprendė, kad Kaune reikia valstybinio choro. Iš keliolikos kandidatų išrinko mane kolektyvo vadovu. Įsteigus chorą, tik po metų įvyko pirmasis koncertas – Šakiuose. Prasidėjo intensyvi veikla. Tuo metu Lietuvoje koncertuojančio choro nebuvo – Lietuvos radijo ir televizijos choras daugiau dirbo įrašams. Mes tapome koncertuojančiu choru. Buvo sunku suburti stiprų kolektyvą – juk niekas Lietuvoje choristų nerengia, tik solistus. Be to, tarp muzikų didelė Vilniaus trauka. Ir ji vienkryptė – kas išvažiuoja į Vilnių, tas negrįžta. Didysis kultūrinis gyvenimas verda sostinėje. Blogai, kad provincija kultūrine prasme apleidžiama. Bet mūsų choras, kiek įmanoma, stengiasi koncertuoti provincijoje. Ir visur mūsų laukia publika. Yra daug žmonių, kuriems pigi televizinė kultūra yra įkyrėjusi. Ir provincijoje reikia gerų koncertų su vertingais kūriniais.
– Giliu sovietmečiu kompartijos pirmasis sekretorius Petras Griškevičius kvietėsi jus ant kilimėlio dėl religinės tematikos kūrinių gausos repertuare…
– LRT choras iš viso neturėjo galimybių tokių kūrinių atlikti, o mes atlikdavome. Buvau perspėtas, kad sakralinės muzikos mūsų repertuare – per daug. Tačiau mes įsigudrinome iš pradžių su sakraliniais kūriniais nuvažiuoti į Maskvą, tuometį Leningradą. Grįžę sakydavome: Maskva leido, o jūs – neleisite? Tada labai nesikabindavo.
– Dabar choristų – per 70. Kaip suvaldote didžiulį kolektyvą?
– Tam, kad galėtum vadovauti kitiems, reikia daug ko atsisakyti. Savo gyvenimu turi rodyti pavyzdį kitiems. Jei reikalauji iš kitų punktualumo, ir pats turi būti punktualus, jei reikalauji negerti – pats turi negerti (juokiasi).
– Bent jau gastrolėse pasisėdėjimų užstalėse tikriausiai būna…
– Gastrolėse – ne. Vykstant į užsienį grafikas taip sustatytas, kad šiandien mes koncertuojame viename mieste, naktį jau važiuojame į kitą. Pasisėdėti tiesiog nelieka laiko. Apskritai gastrolėse galioja sausas įstatymas – išvažiuojame nuo filharmonijos, ir kol negrįžtame, – jokių gėrimų.
– Ką draudžiate choristams, siekiant tausoti balso stygas?
– Draudžiu rūkyti. Užsienyje stebisi – atvažiuoja kolektyvas ir po savęs nepalieka nuorūkų! Betgi rūkymas kenkia balsui! Bent jau anksčiau JAV rūkantis mokytojas ar medikas negaudavo darbo. Kokį pavyzdį vaikams rodo rūkantis mokytojas ir ką apie sveikatą gali pasakyti gydytojas, kuris savo sveikatos nesaugo? Nerimta choristui gadinti savo darbo instrumentą, reikia jį saugoti.
– Choristų būrys didžiulis, todėl jūs turbūt net nepastebite, jei vieno choristo repeticijoje nėra?
– Neee, kalbant šachmatų terminais, aš matau, ar visi pėstininkai, žirgai savo vietose (juokiasi).
– Nuo ko priklauso koncerto sėkmė?
– Nuo pasirengimo, kokybės, požiūrio, noro. Žmonės turi suprasti, kad jie neša publikai kultūrą, muzikos vertybes. Jei atlikimo kokybė prasta, pasisekimo nebus. Nežiūrint, kokie tai kūriniai – pirmiausiai turi būti gera atlikimo kokybė. Paskui jau galima svarstyti, ar pavyko autoriaus eksperimentas. Visiems klasikos kūriniams atlikti reikia labai gero muzikinio pasirengimo. Reikia labai gerai mokėti muzikinę gramatiką.
– Bet juk ją galima išmokti dar muzikos mokykloje…
– Muzikos gramatikos galima mokytis visą gyvenimą, nes ji – labai sudėtinga. Muzikos mokykloje gaunami tik pagrindai, į kuriuos galima atsispirti. Toliau seka savęs tobulinimas. Viskas priklauso nuo pasirengimo. Visi pasaulio orkestrai groja tą patį Wolfgangą Amadeus Mozartą, Ludwigą van Beethoveną, bet Berlyno arba Vienos filharmonijų orkestrai groja geriausiai. Kodėl? Todėl, kad jų pasirengimas geriausias. Tada pasiekiama ir geriausia garso kokybė.
– Choristai scenoje šiais laikais nebe tokie sustingę – jiems leidžiama ir šiek tiek judesio. Nuo ko priklauso, kiek choristams leidžiama judėti – nuo atliekamo kūrinio?
– Tikriausiai turite omenyje per televiziją transliuotą chorų konkursą. Tai yra skurdas. Tie dalykai, rodyti per televiziją, su chorine muzika nieko bendra neturėjo. Kūriniai – ne chorui, choruose – moterų balsų yra, vyrų – vos vienas kitas. Viską jie bandė išpirkti judesiais. Bet jeigu choras neskamba – gali per galvą vartytis, bet tai skambesio neatpirks. Jei nėra gero pasirengimo – judesys neišgelbės, jis tik trukdys. Publikai gal ir patinka, bet patys chorai nuo to nepasipildė. O Latvijoje po geros sakralinės muzikos koncertų per televiziją chorai pasipildė dvigubai trigubai. Atėjo žmonių, norinčių dainuoti gerą muziką. Latvijoje apskritai chorinė kultūra – žymiai aukštesnė nei pas mus. Pernai buvau Dainų šventėje Rygoje. Man ašarą išspaudė – daug liaudies dainų, ir kaip jos parengtos! Žodžius visi žino mintinai, publika dainuoja kartu su chorais. O pas mus – "popsas". Prezidentės inauguracijoje, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios šventėse, Dainų šventėje – visur. "Popsas" – tai visiškas dvasinis skurdas. Intonacijos – nepaimamos, artikuliacijos – nėra, kartais net nesupranti, žemaitiškai ar angliškai dainuojama. Kai aplink tiek iš įrašų skambančio "popso", kaip mes galime norėti išmokyti vaikus liaudies dainų ar kad jie patys norėtų dainuoti? Chorai nyksta. Mokyklose jų beveik visai nebeliko. Atėjo laikas apie tai kalbėti Kultūros ministerijoje. Nes jeigu vaikai nedainuos, tai ir Lietuva nedainuos.
|
Choristas su stažu Trisdešimt metų Kauno valstybiniame chore dainavęs Albinas Tamulaitis gastrolėse patirtus įspūdžius, ryškiausius koncertus išguldė ant popieriaus ir choro jubiliejui išleido knygą "Gyvenimas be muzikos būtų klaida". Keturiasdešimties metų choro dainininko darbo stažą turintis vyras prisimena, kad, steigiant chorą, jis dainavęs Kauno valstybiniame muzikiniame teatre choristu. Iš muzikinio teatro į Kauno chorą jį paviliojo trumpesnė darbo diena ir didesnis atlyginimas. Baiminantis, kad muzikinio teatro choras visiškai nesugriūtų, tuometė miesto valdžia uždraudė chore darbintis Muzikinio teatro choristams. Tačiau A.Tamulaičiui pavyko pergudrauti valdžią – iš teatro jis perėjo į kitą darbovietę, po metų – į Kauno chorą. P.Bingelį buvęs choristas vadina griežtu tada, kai reikia tokiam būti. "Prie pulto jis labai griežtas. Tada jau jokių pašalinių minčių, nedrausmingumų. Mane net stebina, kaip kituose choruose per repeticijas galima laisvai plepėti. Pas Bingelį – ne. O gyvenime jis visai negriežtas – normalus, paprastas, draugiškas žmogus, yra padėjęs ir butus choristams anais laikais gauti", – prisiminė ilgametis choristas. Ištraukos iš A.Tamulaičio prisiminimų Vaišės po koncertų "Anksčiau, sovietiniais laikais, daug važinėdavome po rajonus. Po koncertų nuolat būdavo rengiamos vaišės. Bingelis leisdavo padainuoti užstalėse. Važiuojant į koncertus reikėdavo saugoti balsus, o po koncerto jau galima ir padainuoti – aišku, su saiku ir ne bet kaip. Choristai ir užstalės dainas, kad ir garsiai, triukšmingai, bet darniai dainuodavo. Nereikalingo griežtumo pas P.Bingelį nebuvo, bet balsus saugoti reikėjo. Jis yra oficialiai uždraudęs choristams rūkyti. Žinau, iki šių dienų kai kurie choristai vyrai slapta rūko. Bet P.Bingelio akivaizdoje niekas nerūko. Atėjus į chorą, man irgi teko mesti rūkyti. Ačiū Bingeliui už tai. Saugojo saugumiečiai "Su choru išmaišiau gal pusę pasaulio. Čia ir yra visas žavesys. Uždirbdavome nedaug, gyvenome nelengvai, ir vis dėlto tai buvo įdomu. Mes nuo Argentinos iki Egipto, Norvegijos viską išvažinėjome. Sovietmečiu, tik atgavus nepriklausomybę, labai norėjome važiuoti – juk niekas iš mūsų nebuvo pasaulio matęs. Sovietmečiu turėjome laikytis tam tikrų taisyklių. Per gastroles Vakarų valstybėse gatvėje po vieną vaikščioti negalėjome – tik grupelėmis, nekalbėti, nebendrauti su užsieniečiais, į bažnyčią nuėjus – nesimelsti. Pastarojo reikalavimo nesilaikėme, nes kaipgi tu patikrinsi, meldžiasi žmogus ar ne? Bet kitų reikalavimų turėjome paisyti. Žinojome, kad kartu vyksta saugumo darbuotojas, kuris mus "prižiūri". Pažeidus taisykles, rizikuodavai daugiau nebeišvysti užsienio." Pasijuto provincialais "Pirmąkart į Vakarus išvykome 1982 m. – į Prancūziją, Paryžių ir Bordo. Pasijutome provincialais. Važiavome labai varganai – trimis "Ikarusais", dūminančiais ir nepatogiais. Keliavome neturėdami pinigų susimokėti už kelius, mat nežinojom, kad važiavimas greitkeliais gali būti mokamas. Ieškojom mažesnių, neapmokestintų keliukų, sukome tolimus ratus per laukus, užtrukome ir baiminomės, kad laiku nepasieksim Bordo. Tris paras važiavom tais "Ikarusais", beveik nemiegodami. Mirtinai nuvargę pasiekėme Bordo. Bet koncertas buvo geras. Po sėkmingų koncertų, po pasivaikščiojimų Paryžiuje, grįžome laimingi – išsprukome į Vakarus! Laikinai pasijutom tarsi ištrūkę iš kokio narvo." Kelionių sąlygos "Būdavo, kad tiesiai iš autobuso, pavargę, nesiprausę, turėdavome eiti į sceną. Ypač tuo įsiminė gastrolės Ispanijoje – 400 km per dieną nuvažiuoji autobusu, nematai nei gražių kalnų, nei raudonos žemės, nei žaliuojančių palmių – važiuoji snausdamas, iš autobuso – tiesiai į kultūros namus arba teatrą, ir koncertuoji. Kelionių nuovargis koncertams lyg ir neatsiliepdavo. Yra atsakomybė, jaudulys prieš žiūrovą – viską užmiršti ir dainuoji. Buvo kartą Ispanijoje – nuvažiavome labai pavargę, pradėjome repetuoti, ir balsai jau nebeskamba. Dirigentas Juozas Domarkas sako: "Įdomu, kaip mes padainuosime tą Hendelio "Mesiją". Bet padainavome – dingo visas nuovargis dainuojant. Muzika – toks dalykas, ji pakelia, priverčia užmiršti nuovargį. Vėliau, kai pradėjome į gastroles važinėti su Yehudi Menuhinu, Justus Frantzu, apie 1990 m. ir vėliau, mūsų kelionės tapo patogesnės. Sovietmečiu iš užsienio bandydavome ir "deficitinių" prekių parsivežti. Sovietų Sąjungą išvažinėjome skersai išilgai. Kartą gastrolėse, į kurias choras išvažiavo dviem pilnais traukinių vagonais – vyrai ir moterys buvo apgyvendinti atskirai – tris savaites išgyvenome vis perkabinamuose traukinių vagonuose." |
|---|
Kas svarbiausia chorui?
"Dabar gastrolės nebėra taip aktualu – pasaulį galima pamatyti ir kitaip. Bet ir dabartiniams choristams aš linkėčiau daug pavažinėti, nes kuo daugiau pasaulio pamatai, tuo įdomiau darosi gyventi. Dabartiniai choristai – jauni, pilni entuziazmo. O chorui jo prarasti nevalia. Negalima choristui manyti: "Aš esu niekas, tik mažas sraigtelis." Nuo kiekvieno sraigtelio priklauso bendras skambesys. Chorui linkiu daug gastrolių ir didelio entuziazmo darbe."
|
Aušra Gakaitė, Jaunosios kartos choristė Mažu didelio mechanizmo sraigteliu nesijaučiu. Mano asmenybė atsiskleidžia ir dainuojant chore. Esu dainavusi solo, tad galiu palyginti. Čia – kita specifika: derėjimo ir sugebėjimo derėti su kitu žmogumi. Daugelio balsų dermė yra labai paveiki. Ir mums patiems be galo malonu dainuoti susidainavus, girdėti kitus. Ir kiekvienam atsiskleisti čia tikrai yra kur. Man pasisekė – aš savo darbą labai labai myliu. Todėl net nejaučiu, kad dirbu. Tą dieną, kai vyksta repeticijos ar koncertai, man yra šventė. Koncerto sėkmė priklauso nuo repertuaro, susiklausymo, atsidavimo – nuo kiekvieno esančiojo scenoje. Kai dainą užtraukia daug žmonių – pasigirsta įspūdingas garsas. Daug būta už širdies griebiančių koncertų. Man labiausiai patinka stambių formų muzikiniai kūriniai – su orkestru, solistais. Tada pasieki ir didžiausią saviraišką, ir balso galimybės geriausiai atsiskleidžia. Nemanau, kad choristų apranga – konservatyvi. Ji greičiau solidi. Atliekant rimtą muziką tokia apranga tinkamiausia, mini sijonukai čia netiktų. Man patinka mūsų apranga – klasikinės suknelės, neseniai mums pasiuvo ir labai gražius paltukus. Juos dėvime šaltesniuoju metų laiku bažnyčiose. Chore dainuoju šešerius metus. Per tą laiką pramokau kelias užsienio kalbas. Dainuojame lotyniškai, vokiškai, prancūziškai, angliškai, esame dainavę ir ivritu. Kaip žodžiai tariami, pasako ir tekstą išverčia chormeisterė. Negalėtume dainuoti nesuprasdami teksto. Mūsų vadovas P.Bingelis – labai reiklus, ryžtingas, darbštus, reikalauja maksimalaus rezultato. Jokių vėlavimų, repeticijos praleisti be priežasties – neįmanoma. Juk čia ne hobis, o pats rimčiausias darbas. |
|---|
|
Alina Ramanauskienė, Muzikologė Kruopštus pasirengimas viešai pasirodyti yra pagrindinis Kauno choro credo. Jiems koncertas – ne kasdienybė, ne rutina, ne darbinės veiklos pristatymas ar ataskaita, o maksimalus savo pastangų sutelkimas, rimtas nusiteikimas, didžiulis susiklausymas. Kauno choristai dainuoja susikaupę, seka kiekvieną dirigento mostą, gerbia prieš save stovintį maestro ir publiką, akimirksniu geba prisitaikyti prie partnerių. Šias kolektyvo savybes lemia ir jų repertuaras – Mišios, Requiem, sudėtingiausios oratorijos, kantatos. Trumpai tariant, būties, o ne buities muzika. Kauno valstybinis choras yra parengęs neįtikimai daug – per 120 – monumentalių veikalų. Kolektyvo atliekami jie skamba spalvingai, veržliai, dinamiškai. Visi choro balsai jungiasi į nedalomą visumą, panašiai kaip vaiskios, ryškios, grynos spalvos papildo viena kitą geriausių meistrų tapybos darbuose. Tokie balsai yra iš anksto parengti visam sudėtingiausiam romantinės muzikos repertuarui atlikti. Kaip Gustavo Mahlerio, Giuseppe Verdi, Johaneso Brahmso, Ferenczo Liszto, Sergejaus Rachmaninovo, vėlyvojo Ludwigo van Beethoveno ir, žinoma, tapybiškiausią ir teatrališkiausią baroko chorinės muzikos genijų Georgą Friedrichą Händelį. |
|---|
Kauno choras skaičiais
1969 m. chore dainavo apie 30 choristų. Dabar jų – 74.
Per 40 choro veiklos metų surengta 3 tūkst. koncertų.
Vidutinis choristo mėnesio atlyginimas – apie 1200 litų į rankas.
Naujausi komentarai